— Negalėjote susitikti nei vakar, nei užvakar. Norėjote turėti daugiau laiko prieš vakarinius spektaklius?
— Ne dėl to. Repetuojam naujas pjeses. Jos ne mūsų teatro, tad nežinau, ar galiu jas reklamuoti. Be to, pradėjome skaityti naujas pjeses ir mūsų teatre. Turime daug jaunų režisierių, siūlančių savo darbus. Gal kažką pasirinksim.
— Koks jums svarbiausias kriterijus renkantis naujus darbus?
— Seniau džiaugdavaisi viskuo, ką tau pasiūlydavo. Dabar man labai svarbu medžiagos kokybė. Man įdomu kalbėti naujomis temomis, ieškoti kažko nauja. Dabar kažkodėl visi bijo klasikos. Šiuolaikinės pjesės... Keletą perskaičiau — neduok Dieve. Norisi temų, apie kurias galėtum kalbėti rimtai ir atvirai, o dabar — kažkokios temelės, kažkur kažkas kažką mylėjo... Norisi prasmingesnių dalykų.
— Kas dažniausiai lemia spektaklio sėkmę?
— Kartais situacija, kartais atsitiktinumas... Žiūrėk, kai kažkas suserga ir tave „įdeda“ į spektaklį, visi lieka nustebę, kaip viskas puiku. Kartais lyg ir nieko, tinginiauji ir staiga tarsi gėlė, gavusi trąšų, imi ir atsiskleidi gražiausiomis spalvomis.
— Kokie darbai iš jūsų pareikalavo daugiausia energijos ir susikaupimo?
— Aktoriui — kaip ir chirurgui: pirmiausia duoda asistuoti, paskui padavinėti įrankius, tada išoperuoti apendicitą, vėliau — širdį. Galbūt kai pirmą kartą jis operavo apendicitą, atidavė daugiausia. Ir man panašiai — buvo tam tikri etapai, tam tikros temos, kai vis valydavau savo smegeninę, ieškodamas savęs, savęs scenoje. Kai 1989-aisiais repetavome monospektaklį „Laiškas broliui Motiejui“ pagal Antano Miškinio poeziją ir laiškus iš tremties, kai kas sakė, kad išveš mus į Sibirą. Šis darbas pareikalavo daug moralinių ir fizinių jėgų, ypatingo susitelkimo. Galėčiau paminėti Gyčio Padegimo spektaklį „Ilgos dienos kelionė į naktį“, kuriame vaidinau Edmundą Taironą. Prie šio vaidmens taip pat teko paplušėti, kad atsirastų tam tikras kvėpavimas. Vėliau atėjo Rimo Tumino etapas. „Vyšnių sode“ Jašos vaidmuo nedidelis, bet man brangus. Tą dieną, kai vaidiname „Belaukiant Godo“, prašau, kad nevyktų jokios repeticijos. Skaitai tą patį tekstą ir staiga atrandi naujų įdomių dalykų, kuriuos nori išsakyti. Tai labai padeda Poco vaidmeniui. Arba Jono Vaitkaus „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“. Čia mano daktaro Skoto charakteris ne itin ryškus — tenka dėmesį sutelkti į personažo pozicijos išsakymą.
— Koks jūsų vaidmuo padarė tikrą perversmą jūsų kūrybinėje biografijoje?
— 2002 m. pastatytas „Belaukiant Godo“. Su šiuo spektakliu prasidėjo sunkiai paaiškinami dalykai: atrodo, kad širdis ir kepenys susikeitė vietomis. Kas tai, aš nežinau. Man pačiam būtų įdomu apie tai paskaityti, bet teatrologai jokiose knygose to nenagrinėja.
— Ar turite savitą personažų kūrimo metodiką?
— Tai tiksliai nusakyti būtų labai sunku. Reikėtų kalbėti apie tam tikrus patirties etapus. Buvo keleri metai, kai man atrodė svarbu tekstas — išmoksti, ir tai lyg padeda. Dabar jau norisi paklausyti, apie ką kalbama, išgirsti, apie ką kalba kolegų personažai. Idealiausia, kai pirmiausia prisifantazuoji, o tik tada pažvelgęs į tekstą pamatai, kad čia parašyta tai, apie ką tu fantazavai. Jeigu žmogus nori ir žino, ką pasakyti, tada atsiranda ir dikcija. Norisi ieškoti ir atrasti kažką savo. Jei atrandi, tuomet apima nenumaldomas azartas.
— Ar dar jaučiate scenos baimę?
— Galiu tiesmukai atsakyti: taip. Bet dabar yra kitas dalykas, kurį galėčiau nusakyti kaip savotišką azartą dėl pokalbio su žiūrovu kokybės. Tose paieškose suskamba naujos intonacijos, atsiranda kažkokios temelės, skraidantys angelėliai...
— Esate vienas iš nedaugelio aktorių, kurie, regis, nepaisydami sunkmečių ir perversmų stabiliai kūrė naujus vaidmenis. Ar iš tiesų viskas jums lengvai sekėsi?
— Oi, ne. Buvo blaškymosi, net ir didelio. Kai mane pakvietė vaidinti filme „Kapitono Blado odisėja“, kurį M. Gorkio studija kūrė kartu su prancūzais, atrodė, kad jau užsikabinau už kino. Tačiau atėjus nepriklausomybei, ši viltis žlugo. Kai pradėjau dirbti tuomečiame Valstybiniame akademiniame dramos teatre ir jau pradėjau įsijausti į pirmuosius vaidmenis, mane „supakavo“ į armiją. Grįžus reikėjo pradėti viską iš pradžių. Akademiniame teatre daug dirbau pas režisierių Henriką Vancevičių. Paskui R. Tuminas mane pakvietė į Mažąjį teatrą — ir vėl viską teko pradėti iš naujo. Nusišypsojo laimė su R. Tumino spektakliais nemažai pavažinėti po pasaulį, nors didelių vaidmenų ir neturėjau. R. Tumino repeticijos man labai daug davė.
— Ar buvo tokia situacija, kai teko sukti galvą, kaip čia prasimanius pinigų pragyvenimui?
— Buvo, ir ne kartą. Dar visai neseniai mes iš minimalios algos gyvenom. Daugiau nelabai kur ir kviesdavo. Dar iš gastrolių kažkiek prisidurdavom. Draugai neretai manęs šitaip klausdavo: „Ar tu dar kenti?“ Bet mes, aktoriai, taip jau įpratom...
— Norėjosi šalia vaidybos teatre turėti daugiau darbų?
— Nežinau. Aš visada galvojau, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Dabar yra serialai. Ten kokybės nėra, didelių mokslų nereikia. Teatre yra viskas. Mūsų kartos aktoriai jau geriau būdavo nevalgę, bet per naktis teatre sėdėdavo. Artėjant premjerai eidavai iš proto, tad apie jokį darbelį iš šono negalėjai galvoti.
— Jums neapmaudu, kad teatre darbuojatės kone tris dešimtmečius, o jūsų pavardė per Lietuvą plačiausiai nuskambėjo jums suvaidinus verslininką Raimundą seriale „Nemylimi“?
— Aš jūsų galiu paklausti, kodėl taip yra. Gal mes nemokėjom brautis, veržtis, kaip dabar jauni moka. Gal tie žmonės ne mano tikėjimo? Iš pradžių save kaltinau, kad nemoku suktis, nors visi sakydavo: „Eik, nusifotografuok, kalbėk.“ Dabar suprantu, kad tai neša pinigus. Populiarumas — tai pinigai, kitos gyvenimo staigmenos: žiūrėk, atpažinęs tavo veidą policininkas nenubaudžia, kažkas kažkur užleidžia, bokalu alaus pavaišina. Gal kažkada baigsis tie įvardijimai „populiarus“, „žvaigždė“. Ateis tam galas kaip ir krizei. Kažkaip keistai atrodo: tu scenoje dirbi 30 metų, bet nesi žvaigždė, o jis — scenoje visiškas analfabetas, bet užtat žvaigždė.
— Aplodismentai aktoriui — geriausias atlygis už jo triūsą. O kas pamalonina serialo aktorių?
— Įdomu susitikti su kolegomis iš kitų teatrų, pasifilmuoji skirtingose vietose, prasiblaškai. Tik gaila, kad viskas taip greitai sukasi. Be to, ir finansai — ne paskutinėje vietoje. Jeigu tiek gautume teatre, kiek filmuodamiesi serialuose, teatras būtų mūsų.
— Ar jums patinka jūsų herojus Raimundas?
— Tas „zaraza“ tikrai įdomus, nes tai tikrai ne aš. Jo įvaizdis, pinigų troškimas, aktyvus kerštingumas, noras būti švelniam man kelia azartą.
— Kokio likimo jam linkėtumėte?
— Norėčiau, kad jį daugiau muštų, kad jam tektų patirti daugiau nuotykių, kad reikėtų suktis. Būtų daugiau azarto ir žiūrovams būtų įdomiau.
— Jūsų žmona Aleksandra niekada nesakė, kad seriale esate toks kaip gyvenime?
— Sakė, kai vienoje iš pirmųjų serijų pasakiau: „Į parduotuvę — niekada gyvenime.“ Iš tikrųjų ji iš manęs tai ne kartą buvo girdėjusi. Parduotuvės man — tikra prapultis. Turiu skonį, bet tai, kas man patinka, kainuoja tiek, kad negaliu pirkti. Tada turi ieškoti kompromisų, kad nusipirktum pigiau, o tai jau pradeda erzinti. Jau geriau išsiplausiu senus marškinėlius ir nesivaikysiu mados. Už tai ir gaunu į kailį nuo žmonos.
— Kam labiausiai negaila leisti pinigus?
— Niekada apie tai negalvoji. Jei įsigeidi knygos, ją perki ir nesuki sau galvos. Reikia benzino — moki pinigus ir piliesi. Tik vėliau susimąstai, kiek sumokėjai. Vadinasi, negaila. Gastrolėse labai mėgdavau pirkti dovanų. Mačiau nemažai pasaulio: Pietų Korėją, Kolumbiją, Ameriką, Kanadą...
— Ar užsienio žiūrovui vaidinate kitaip?
— Ne, tikrai ne.
— Teatre dirbate bemaž 30 metų. Ar per tą laiką žiūrovas labai pasikeitė?
— Manau, taip. Aš daugiau iš savęs reikalauju, todėl žiūrovas kitas. Atsimenu, anksčiau autobusais suveždavo kaimo žmones, o dabar į tą patį spektaklį žmonės kartais ateina po kelis kartus. Jie pastabas, pamąstymus išsako. Tas pats „Belaukiant Godo“ iš pradžių kėlė didžiulį susidomėjimą. Tai truko gal porą metų. Paskui buvo momentas, kai galvojome jo neberodyti. O dabar ir vėl pilna salė įaudrintų žiūrovų. Regis, jie laukia, kartu kvėpuoja. Kartais mane užplūsta tokia kvaila mintis: kuo gyvenimas blogesnis, tuo geresni žmonės į teatrą ateina. Kai viskas gerai, žmonėms norisi kitokių įspūdžių.
— Ar sunki aktoriaus profesija?
— Neduok Dieve. Yra tokių artistų, kurie tik teatre dirba. Ir niekas jų nežino. Reikia jiems nusilenkti ir rankas išbučiuoti.
— Tad kam ją rinkotės?
— Esu kilęs iš Rusnės, vandenų krašto. Svajojau tapti jūrininku. Ir mano dėdė buvo jūrininkas. Gamta man labai patinka, aš atsikvepiu. Nežinau, kas pasidarė. Kažkaip aktorystės link ėjau pamažu. Gal mano auklėtoja pastūmėjo. Ji ragino mane skaityti, mokytis ir važiuoti į tuometę Konservatoriją. Atvažiavau ir įstojau. Tais laikais aktorystė buvo prestižinė profesija. Greičiau dėl kino įtakos.
— Nereikėjo jums vienturčio Egidijaus atkalbinėti?
— Jis labiau į mamą, smuikininkę, atsigimęs — turi absoliučią klausą, baigė „Ąžuoliuko“ mokyklą. Galvojom, bus muzikantas. Bet baigė istoriją, o dabar Mykolo Romerio universitete studijuoja magistrantūroje.
— Sakoma, kad su menininkais nelengva šeimoje. Kaip jūs pats manote, ar jūsų šeimai sunku su jumis?
— Žinoma, kad nelengva. Po spektaklio parvažiuoji pusę dvyliktos dar nuo įtampos apdujęs, valgai, galvoji, ką dar nuveikus... Visas toks gyvenimas. Kiti laukia penktadienio, susiplanuoja savo laiką. Mes negalim taip susidėlioti.
— Kur geriausia jums pavyksta atsiriboti nuo įkyriai lendančių minčių?
— Esu gamtos vaikas. Mėgstu vaikštinėti, kartais nueinu po penkis ar šešis kilometrus pėsčiomis. Man patinka stebėti žmones, išvažiuoti į mišką ar pavažinėti savo vaikystės vietomis. Kartais nuvažiuoju pas mamą ir kartu su ja leidžiamės po Žemaitijos miestelius, prisimename, kaip čia viskas buvo anksčiau. Per tris dienas atsigaunu.
— Kovą atšventėte savo 50-metį. Ar peržengus šią amžiaus ribą kas nors pasikeitė?
— Gal niekas nebūtų pasikeitę, jei tavęs nestabdytų: „Tu žinai, kiek tau metų?“ O dabar vis lekiu, skubu, visko norisi, man dar velnias galvoje. Svajoju, svajoju... Gal reikėtų sustoti ir susimąstyti.
— Dažniau gyvenate prisiminimais, dabartimi ar ateitimi?
— Žinoma, ateitimi. Tačiau vis tiek tas praeities šleifas velkasi. Kaip senelis rogėmis važiuoji, o tau vis krauna į tas roges. Kad ir kaip bandai numesti, tau vis krauna ir krauna. Tos patirties vis daugiau ir daugiau. Kuo toliau, tuo man įdomiau darosi. Seniau lyg norėjau kažkam kažką įrodyti, o dabar man gera ir taip — noriu įkvepiu, noriu — ne. Nebenoriu niekam nieko įrodinėti, nes vis tiek niekada neįrodysi. Jei kaip aktorius būsiu kam reikalingas, aš stengsiuosi, dirbsiu, bet nenoriu įrodyti, koks esu. Čia vertybės nematau.
— Kas jūsų laukia vasarą?
— Gavau pinigų per jubiliejų, nusipirkau meškerę, dar norėčiau guminę valtį įsigyti. Važiuosiu į Šilutę, Rusnę pažvejoti. Dabar man vis labiau norisi sutikti pusseseres, draugus, žmones, su kuriais kažkada išsiskyrėme ir daugybę metų išgyvenome nė karto nesusitikę. Mama man sako: „Vaikeli, jau sensti.“ Gal ir senstu. Kad tik sveikatos būtų ir iš proto neišeitum.
— Ar aktoriaus profesija — rizikinga?
— Gal ne. Kai pasižiūri į veteranus — daug patirties ir daug paslėpto skaudulio: visiems pritrūko tos laimės. Visą amžių atidavė teatrui, bet tas laimės angelas praskrido kažkur pro šalį.
— Gal tą angelą pačiam reikėjo sučiupti?
— Kiekvienas stengiasi, bet ne visuomet pavyksta. O gal artimi žmonės, su kuriais norėtum sutikti saulėlydį, ir yra tikrieji mūsų angelai?..
— Ar tas laimės angelas jau su jumis?
— Nežinau. Neseniai buvau ligoninėje. Man tai padėjo suvokti, koks laimingas esi, kai vakarais gali išeiti į sceną, vaidinti, kalbėti, kad tavęs kažkas klausosi... Ar čia ne laimė? Ir vėl prieštarauju sau. Ir taip visą gyvenimą. Dabar bėgsiu, lėksiu, fantazuosiu, nesvarbu, valgęs ar ne... Argi čia ne laimė?