Politikė Dalia Teišerskytė įsitikinusi, kad šviesi plaukų spalva – vyrams vilioti, iš prigimties baltaplaukė Skaiva visada norėjo kuo ryškiau šviesti, todėl juos nusidažė dar šviesiau. Garsios Lietuvos moteris dalinasi savo „blondiniška“ patirtimi ir šventės proga siunčia audio sveikinimus.
o nuotraukų albumą iš Rygoje vykusio blondinių parado galite žiūrėti čia.
Mia:Manau, kad žmogaus mentalitetas ir intelektas tikrai nepriklauso nuo plaukų spalvos, bet visuomenėje vyrauja tokia tendencija, kad blondinė moteris – vos ne su vienu vingiu smegenyse ir kad vietoj smegenų yra siūlas, kuris prilaiko ausis.
Yra daug visokių mitų ir, matyt, ne veltui, nes atvirai pasakius, esu mačiusi blondinę, kuri – brunetė. Tai pasireiškia ne pagal plaukų spalvą, o pagal protą. Šveisi spalva man ne kartą padėjo, kadangi dar šiek tiek moku vaidinti, tai būna, kad net labai padeda (nusijuokia). Apsimeti visiškai nieko nesuprantančia ir nenutuokiančia, apie ką kalbama.
Pamenu, kai tai man padėjo bendraujant su policija. Sustabdo tave policija ir sako, žinote, jūs viršijote greitį ir tada pradedi dievagotis, kad važiavai ne paprastu keliuku, o greitkeliu. „Tikrai? Tikrai čia ne greitkelis? O dieve, pirmą kartą girdžiu tokį dalyką! Ženklo nebuvo?“, nors aš puikiai žinau, kad nebuvo.
Reikia mokėti panaudoti tą „blondiniškumą“, va tada yra gerai, jeigu sugebi.
Dalia Teišerskytė: Aš nesu šviesi, esu žila, tik nudažyta (nusijuokia). Geriau būti šviesiai nei juodai, nes juoda spalva – lemtingų moterų.
Manau, kad ta šviesi spalva yra daugiau vyrų viliojimui todėl, kad jie kaip plaštakės skrenda į šviesą. O moterims viskas tinka, jeigu tinkamai parinkti drabužiai, šukuosena, jeigu jai tinka spalva, pagaliau, jeigu mastymas – ne „blondiniškas“.
Esu buvusi visokia, nes mano šeima prekiauja plaukų kosmetika, buvau juoda, ruda, raudona ir kokia tik norit, o dabar, kadangi dirbu rimtoje įstaigoje, stengiuosi neeksperimentuoti, nes mano amžiuje tai būtų juokinga.
Kada jaukiausiai jaučiausi? Kai buvau jauna, tada buvo jauku ir gera (nusijuokia). Manau, esu nekvaila, o jeigu moteris yra protinga, ir ta plaukų spalva neturi didelės reikšmės, jeigu ji – išmintinga, myli gyvenimą, dirba gerus darbus, tada žmonės ne plaukus pastebi, o ilgainiui – sugrįžta prie žmogaus sielos.
Renata Voitechovskaja:Aš ne labai kreipiu dėmesio, kad blondinės tokios, o kitos – kitokios. Visos mes moterys esame vienodos, skiriasi charakteriais ar bruožais. Kartais gali pasišaipyti iš tamsiaplaukės ir pasakyti – ot kokia blondinė!
Aš kartais save pavadinu „visiška blondinė, atleiskit“. Smagu ir net dėmesio nekreipčiau, jeigu kažkas pavadintų blondine. Atsakyčiau: „taip tokia plaukų spalva“. Šiaip aš nesu natūrali blondinė. Mano plaukų spalva – ruda, tiesiog kai buvau aštuoniolikos, draugei į galvą šovė mane išdažyti baltai.
Buvo pakeistas mano įvaizdis, tokia ir likau. Kiek kartų bandžiau dažyti savo natūralia spalva arba iš šviesios tamsesne, man kirpėjos sakė, mes nedažysime, nes neįsivaizduojame tavęs kitokios. O žinote, kokia aš seniai svajojau būti? Tokia kakavine, karameline, kava su pienu, labai skania (nusijuokia).
Skaiva: Visada gali manipuliuoti ir apsimesti durnesne nei esi, motyvuodama tuo, kad aš, vis gi, blondinė ir jūs iš manęs negalite reikalauti per daug. Taip aš mėgstu pajuokauti dažnai. Anekdotai apie blondines neturėtų nieko žeisti. Iš visų savo pažįstamų žmonių aš žinau tik vieną mergaitę, tipinę anekdotinę blondinę.
Labai juokinga, nes ji supranta tai ir moka iš savęs pasijuokti. Šiaip pagal spalvą apie žmones negalvoju, čia kaip skirstytum pagal batų dydį: tos kurios nešioja 37 - durnės, o 38 - protingesnės, 39 - jau visai protingos. Rimtai dėl naudos kvailos nevaidinu, bet juokaudama draugų kompanijoje durne apsimetu. Labai visiems linksma būna (nusijuokia).
Pagrindinis privalumas – blondinę greičiau pastebės nei tamsią. Šviesus daiktas visada ryškesnis nei tamsus. Aš esu iš prigimties, todėl norėjau būti dar ryškesnė. Tamsiai būti man, tikriausiai netiktų.
Inga Paksaitė-Stumbrienė: Plaukų spalvos tikrai nesureikšminu, nes iš prigimties esu šviesi. Pasirinkau ją, kad labiau tiktų prie bruožų, šviesesnis veidukas būtų. Nesureikšminu jos taip, kad jeigu šviesi plaukų spalva, tai viskas galima – gali elgtis ne labai protingai. Tai yra tiesiog stilius ir tiek.
Kaip yra rūbų spalva, taip gali pasirinkti ir plaukų spalvą. Be abejo, iš anekdotų apie blondines pasijuokiu, tikrai neįsižeidžiu. Kaip ir apie kiekvienus žmones kuriami anekdotai, tai gali būti ir apie profesiją, apie šeimą, taip kuriami anekdotai apie šviesiaplaukes. Nematau, dėl ko būtų galima įsižeisti. Visai tai priimu su humoru.
