Minimaliai prisidėjom ir mes, nes padėjom gauti programai reikalingą seną vaikų laidos „Labanakt vaikučiai“ įrašą. Pasirodo, lengva tai padaryti nėra, tad tetos Betos vardas buvo minimas dažnai.
Matyt, jis dar buvo mūsų galvose ir Čikagoje, kadangi vos pamatę savo naują mašiną, beveik vienbalsiai nusprendėme ją pavadinti „Teta Beta“. Prilipo iš karto. Pradėjom su ja kalbėtis...
Šventė - nereali. 500 žmonių, visi tokie šventiški, vaikai susikaupę. Daug dainų apie Lietuvą, šokių. Organizacija nuostabi, tik senutės amerikietės, tikrindamos bilietus, niekaip nesupranta, kai į jų ištariamą tradicinę šiai profesijai pastabą, kad filmuoti renginio negalima (jos čia dirba jau matyt nuo kamerų išradimo laikų, tad šias frazes formuluoja mašinaliai), tėčiai ir mamos nereaguoja.
Esu liudininkas, kad paprastame vaikų darželyje švenčių metu fotoaparatų ir filmavimo kamerų yra daugiau, nei jų būna per žurnalų puslapių pildymo akcijas. Nauja karta pratinama prie šlovės ir dėmesio!
Šeštadienį jau septintą ryte esam ant kojų ir pakuojamės. Pirmas numatytas sustojimas - už 500 kilometrų, St. Louise. Kiek neramu: visuomet pirmą kelionės dieną būni jautresnis ir labiau irzlus: nauji keliai, automobilio gabaritai, vairavimo ypatumai, vietos policija...
Tad šiandien teks greitai prie visko priprast. Taip ir prasideda, kol suprantam, kad turim nepatogumą: „Teata Beta“ pradeda stipriai vibruoti ir vos įvažiavus į greitkelį tenka numest greitį. Mūsų priekiniai ratai pradeda šokinėti kaip krepšinio kamuolys.
Nėra jokios kalbos apie tai, kad „kažkaip nuvažiuosim“, tenka ieškoti išeities. Laimei, šalia randam kažkokios degalinės iškabą ir atsargiai nuriedam link jos. Ten dirbančiai moteriškei, kuri labiau panaši į salotas ir krapus pardavinėjančią senelę nei į degalinės darbuotoją, paaiškinu mūsų bėdas ir klausiu, kur jas galima būtų pašalint.
Kažkodėl visai nenustembu, kai atsakymas ateina sklandžia ispanų kalba. Tačiau bendrų įgūdžių ir gestų gana, kad suprasčiau, jog problemų sprendimo variantai aplinkui yra du. Ir netgi kažkur arti. Ieškom.
Ir jau po kelių minučių pamatom užrašą „Discount tire“.
Šeštadienis, ilgasis Atminimo dienos savaitgalis, bet darbas čia vyksta. Pirma gaunam komplimentų dėl puikaus automobilio, tada pasakom, ko čia pas juos norim. Patikrina. Bėda aiški. Padangos gamintos dar 1987 metais, šis mūsų modelis daug nevažinėjo, tad vos jas gerokai įkaitinom pradėję važiuoti - iš karto ir sutrūkinėjo, deformavosi.
Vis dar esame „labai geruose santykiuose“ su savo angelais sargais.
Kol vyko keitimo procedūra, salono vadybininkui Tobiasui papasakojom apie savo keliones. Nežinau, kuri pasakojimo vieta yra tokia stebuklinga (praverstų ateičiai), bet po to jis pareiškė nusprendęs mums padovanoti keturias naujas padangas ir ne tik neėmė pinigų už darbą, bet dar nusiuntė į šalia esantį servisą pas savo draugą Rezą, kuris patikrino viską, kas gyvena po kapotu ir tuomet jau atsisveikinom.
Nežinau. Kartais jaučiuosi kaip Ostapas Benderis. Pats to nenorėdamas.
Pakeliui į St. Luisą planai keičiasi. Kad stipriai neatsiliktume nuo grafiko nusprendžiame keliauti iki pat Memfio. Tūkstantis kilometrų, tačiau čia juk keliai nuostabūs.
Iš Ilinojaus atsiduriam Misuryje, kertam Misisipę, tada dar dalis Arkanzaso ir, galų gale, Tenesio valstija.
Memfis gyvas, žmonių per šventes daug. Tačiau jau antruoju bandymu randame puikų motelį su valdytoju indu. Ir tiesiai prieš Greislandą. Taip. Elvio nuotraukų čia daugiau net už populiariausią pasaulyje užrašą - „nuolaidos“.
