Kalbėdamasis su DELFI, 37 metų grupės vokalistas K.Minkauskas papasakojo, ką grupės nariai veikė per dešimt tylos metų bei kokios nūdienos aktualijos jiems yra svarbiausios.
- Kantriausi pankroko gerbėjai jūsų sugrįžimo buvo priversti laukti dešimt metų. 1998 metais jūs staiga dingote nuo scenos ir vėl joje atsiradote pačioje 2008-ųjų pabaigoje. Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas per šį tylųjį 1998-2008 metų periodą?
- Prieš gerą dešimtmetį mes pradėjome išgyventi tapatybės krizę: pasaulis mums tapo labai rimtas, atsirado naujų hobių, nebuvo pinigų, pradėjo gimti atžalos, tad natūralu, kad „Turbo Reanimacijos“ muzikantai tapo priklausomi nuo savo ir savo artimųjų dienotvarkės, laiko stygiaus, rutinos ,,darbas-namai‘‘ ir tokio atributo kaip piniginiai vienetai.
Mes pradėjome pragmatiškai svarstyti, ar verta trenktis kažkur į klubą ar renginį N dėl savo pasirodymo, kuriame skamba metų metus grojami tie patys gitariniai rifai. Taip prabėgo keleri metai. Beje, visi grupės nariai suspėjo sudalyvauti bent viename muzikos projekte: Jurga pagrojo merginų grupėje, aš prodiusavau N-14, Kriaučius grojo keliuose projektuose, pavyzdžiui „Turbinos“. Taigi, muzikos mes nemetėme, tačiau natūralu, kad turėjome sustyguoti savo mažus pasaulėlius - per dešimtmetį mums pavyko atsistoti ant kojų bei rasti laiko sugrįžti prie ištakų, kaip sakoma - ,,pankai nemiršta‘‘.
- Kai po ilgesnės pertraukos užkopėte ant scenos ir pažvelgėte publikai į akis – ar ji smarkiai pasikeitusi, lyginant su praėjusio amžiaus pabaiga?
- Natūralu, kad pirmiausia galvojome sugroti sau, paskui publikai – visų svarbiausia neprarasti draivo ir tai, kas džiugina. Tad iš naujo atradome natūralius būgnus, gigantiškus Verbaičio pasažus bei Kriaučiaus pankrokinius rifus. Viskas tiesiog skambėjo stipriai, kažkaip šviežiai, deja, metai bėgo ir mes vadinamės - kaip ten? Pankroko veteranai?
Taigi, po dešimties metų mes nė velnio nepasikeitėme, esame tokie pat pankrokeriai, o mūsų publika – šalia solidžių mūsų kartos ,,jaunuolių‘‘ į koncertus ateina alternatyvi naujo jaunimo banga – publika tapo labiau organizuota (vien ką reiškia interneto pranešimai) – viską sužino labai greitai, be to, šiek tiek persisotinusi „sušukuota“ muzika. Mūsų klausytojai – tai mūsų ištikimieji draugai!
- Tu ir grupės gitaristas Linas Kriaučiūnas-Kriaučius kartu grojate nuo 1988-1989 metų, matėte, ir šilto, ir šalto. Koks įdomiausias periodas buvo Jums kaip piliečiams, ir kaip muzikantams?
Įd- omiausias periodas muzikantui – tai atradimo džiaugsmas, kurio metu tu atrandi naujus įrašus bei ketini kažką įnešti savo, tad su Kriaučiumi mes naktimis klausydavomės įvairių atlikėjų ir niekaip nesuvokdavome, kaip visa tai padaroma. Atradome ištisus pasaulius įvairiausios muzikos, o juk gimėme už geležinės uždangos. O kaip piliečiams svarbiausias ir kertinis periodas – tai Sąjūdžio atsiradimas ir pirmasis mūsų rankomis pasiūtos Trispalvės pakėlimas „Turbo Reanimacijos“ koncerto metu 1990-aisiais.
- Prieš dvidešimt metų Jums aktualiausi dalykai buvo alus ir stereotipų laužymas, maišto idėja. Pastebėjau, kad gerėjant gyvenimui, kito ir dainų temos – atsirado kūrinių apie plotus, tranzuojančias merginas. Kas aktualiausia šiandienei „Turbo Reanimacijai“? Gal stalčiuose jau guli dainos apie banko paskolos kilpą užsinėrusį pilietį, bankrutavusį statybos įmonės vadovą?
- Šiuo metu svarbiausia ne stereotipai, ne maištas ar alus... Svarbu tai, kas yra aplink, svarbu, kokie mes esame – tekstų siužetai labai įvairūs: nuo bankininkų iki nusigyvenusių girtuoklių.
- Kai tau 37 metai, rodos, norisi patogaus gyvenimo. Kita vertus, geriausi kūriniai gimsta, kai esi alkanas. Kaip tau sekasi suderinti pankroko himno kūrimą ir valdininko kostiumą?
- Tenka viską atiduoti darbui, o visa kita tik hobis. Manau turime rinktis taip, kad laiko nešvaistytume veltui.
- Penki lietuviški įrašai, kuriuos drąsiai galėtum pavadinti auksiniais?
- „Biplan“ albumas „Braškės“, „Empti“ – „Estrada“, SH įrašai, Danutės Narmontaitės plokštelės bei BIX „La Bomba“.
