Veikiantieji asmenys – „užpuolikai“ ir „aukos“. Visureigiai atvirais kėbulais, prikimšti jaunimo su pilnais kibirais, važinėjantys gatvėmis ir tykantys savo aukų. Aukos – ir gatve skubantys pėstieji, ir kituose džipuose važinėjantys entuziastingai nusiteikę tajai, ir nekalti motociklininkai, ir tuk tukai... Užverda smagi kova.

Gatvės triukšmingos, ant asfalto ryškėja šlapi buvusių susirėmimų pėdsakai. Senučiukė, susikaupusi vairuojanti motociklą, gindamasi pakelia ranką – esą tik ne į mane, nedorėliai jūs, nenaudėliai mažieji. Į darbą paleidžiami vandens pistoletai. Gerai būtų, jei tik jie!

Antai šalia parduotuvės būrelis išsitiesęs laistymo žarną ir tiesiai su ja pila į pravažiuojančių autobusų ar kitų transporto priemonių langus. Smaginasi ir maži, ir dideli. Kai kurie – veidą išsibaltinę kreida. Du pipirai linksmai laisto vienas kitą. Drąsiai žengia link mūsų su savo dubenėliais – ir susigėsta, pasitraukia.

Mes juk farangai – svetimšaliai. Mano bendrakeleivis Ignas pasemia vandens iš mergaitės dubenėlio ir apšlaksto abudu tajukus. Tie sukrykščia iš džiaugsmo lyg radę auksinį pinigėlį. Plieskia kvapą užimantis karštis. Laimingų Naujųjų...

Songkran vyksta pačiu karščiausiu metų mėnesiu – balandį. Esant trisdešimt septynių laipsnių karščiui šaltas dušas – tikras malonumas, kelnės išdžiūsta greitai, knygos puslapiai – taip pat.

Iki pat 1888 metų tajų Naujieji metai buvo laikomi metų pradžia, iki 1940 buvo naudojama balandžio pirmoji. Dabar metai pradedami skaičiuoti nuo sausio pirmosios, o Songkran liko nacionaline švente. Tajai malonumą prasitęsia ištisas penkias dienas.

„Chiang Mai šiomis dienomis bus tikras pragaras. Lenkite jį iš tolo, jei tik galite“, - patarė mums sutiktas senbuvis. Neoficiali šventės sostinė – Chiang Mai. Turint omenyje, kad tai didžiausias miestas šiaurės Tailande, šventės mastą ir linksmybes nesunku įsivaizduoti.

Tikėdamiesi išlipti sausi iš balos, porą dienų pabuvę Chiang Mai nutariame dumti dar toliau į šiaurę. Važiuodami link Auksinio trikampio stebėjome japonų porelę, kruopščiai pakuojančią fotoaparatus į neperšlampamus dėklus.

Naujoji Igno „waterproof“ kuprinė, įsigyta Bankoko savaitgalio turguje („labai gera kuprinė, mister, nepraleidžia vandens, pati nešioju penkerius metus, patikėkit“), nepateisino savo išdidaus apibūdinimo.

Sausi iš balos neišlipome. Mūsų rekordas – keturi kibirai galvai per pusę minutės atvirame visureigio kėbule. Juokiamės. Vanduo stebuklingai suartina svetimšalius ir vietinius, o juokas lengviausiai išverčiamas į visas pasaulio kalbas.

Naujieji laikai įneša šiokių tokių pokyčių į šventės sampratą. Jei anksčiau svarbiausia buvo ritualinė, dvasinė šventės dalis, tai dabar pats šventimas nebeįsivaizduojamas be alkoholio.

„Happy Thai New Year! – sveikino mus jau gerokai įsilinksminusi mergina pietuose, Chumptone. – Ateikit pas mus, mes šiandien švenčiam! Būkim draugai! Kuo jūs vardu?“

Ne veltui Chiang Mai matėme reklamines vėliavėles, skydus su socialine reklama „Songkran – no alcohol“ ir nupieštu linksmu vaikučiu po vandens čiurkšlėmis. Kuklieji tajai lyg nutrūksta nuo pavadžio. Pastaraisiais metais valdžia bando imtis rimtų priemonių, kad šventės metu sumažėtų nelaimingų atsitikimų ir avarijų skaičius.

Visuomenei bandoma priminti, kad linksmybės ir laistymasis vandeniu – tik paviršinė šios šventės dalis. Anksčiau Songkran metu žmonės eidavo į šventyklas, plaudavo Budos statulas ir tuo vandeniu pašlakstydavo vyresniuosius. Vandeniu simboliškai nuplaunama visa, kas buvo bloga, pasitinkant Naujuosius dvasiškai apsivalius.

Vis dėlto dabar triukšmingos linksmybės ir šlapias šventės sūkurys užgožia tylias tradicijas, pasiglemždamos tiek vietinius, tiek žado netekusius atvykėlius.