Beje, pamiršau paminėti, klasėje nepritampu, todėl dar sunkiau į gyvenimą kabintis... Turiu mamą, kuri mane labai saugo, myli... bet jaučiu, kad ją skaudinu savo nuotaikų kaitomis, nenoru bendrauti... bet aš kartais tenoriu pabūti viena, o ji to nesupranta...
Turiu susirašinėjimo draugą, jis labai "fainas", tačiau jei jis man neparašo ar nepaskambina, pradedu vėl jausti sieloje tuštumą ir vėl nepasitikėjimo žodžiai jį skaudina...
Pastebėjau, kad anksčiau labiau žmonėmis pasitikėdavau, o dabar viskas kitaip... man neramu... Žinau, dabar išsiųsiu šį laišką ir viskas... Man bus liūdna... Ką man daryti, kad viską ištverčiau ir susitvarkyčiau su savo gyvenimu?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas KAI NORISI “BIESINTIS”
Jūsų laiške man patiko paskutinis sakinys: “Ką man daryti, kad viską ištverčiau ir susitvarkyčiau su savo gyvenimu?” Iš tiesų jūsų būsenai, matyt, reikalingos dvi svarbiausios savybės - kantrybė ir pasiryžimas susitvarkyti. Ne išsigelbėti, ne pasigydyti, ne užsimiršti, o būtent susitvarkyti. Tik jums reikia atsižvelgti į tai, kokiame sielos veikimo “režime” tai įmanoma.
Kai kurie žmonės, patekę į jūsų būseną, tiesiog ieško išsigelbėjimo. Jie kabinasi už ko nors, “išpila“ ant jo savo bėdas, kažkiek aprimsta, bet galiausia pajaučia, kad negauna pagalbos ir pyksta. Sprendžiant iš jūsų laiško, santykiai su susirašinėjimo vaikinu pas jus kitokie. Ir mamą jūs išnaudojate labai saikingai.
Kiti žmonės mato savo būsenoje tik ligą, tik diagnozę ir pereina į ligonių kategoriją. Jie geria vaistus ir tyliai konstatuoja: “Susirgau depresija... ir vėl pablogėjo... negerėja... kažkiek pagerėjo...“
Kiti bando užsimiršti - geria stiprius gėrimus, šoka, svaigina save begaliniais muzikos garsais ir nesibaigiančiu bendravimu. Tokie žmonės nesimėgauja, tačiau imituoja mėgavimąsi ir džiaugsmą. Jūs tai žinote - tūkstančiai jaunų žmonių, ypač kompanijose, apsimeta, kad jiems linksma, kad jie šėlsta, kad jie laimingi. Ir juokiasi nenatūraliu juoku. O akyse - ašaros.
Ir tik dalis - o tai patys perspektyviausi žmonės - iš tiesų tvarkosi su savo būsena. Angliškai kalbantys psichoterapeutai net išskyrė tokią kategoriją – “coper’iai”, nuo žodžio “to cope”- “tvarkytis”. Taigi, jūs - “tvarkytoja”. Tačiau kol jūs nežinote, už ko griebtis, tvarkymąsi atstoja kantrybė.
Kantrybė reiškia, kad jūs pripažįstate, kad kol kas jums neišeina savęs pradžiuginti nei saule, nei žvaigždėmis, nei kitomis stebuklingomis smulkmenomis. Jums būna ir paranoja, ir santykiai slysta, ir nuotaikos keičiasi. Jau vieno iš jų pakaktų, kad sugestų nuotaika ir jokios smulkmenos nebedžiugintų. O pas jus visko daug. Ne veltui jums prireikė ir psichologo, ir psichiatrinių vaistų. Greičiausiai jums paskirtas ne vienas vaistas, ir iki džiaugsmo jums toli.
Todėl režimas, kuriame šiuo metu jums tenka gyventi - tai kantrybės režimas.
Kantrybės sudedamos dalys: žvilgsnis į savo būseną kaip į išbandymą; atsižadėjimas tuščių iliuzijų; tikėjimas; kančios priėmimas. Alternatyvos kantrybei būtų desperatiška kova, užsimiršimas, panikavimas, “atsijungimas” svaigalų pagalba.
Kantrybė - besivystanti savybė. Jums reikia pakęsti savo nuotaikų svyravimą, tikint, kad tai - laikina. Ir suvokiant, kad šios nuotaikos duotos jums tam, kad jūs išvystytumėte savo Vidinį Gydytoją, Vidinį Gelbėtoją, Vidinį Dvasios Vadovą. Be kančios jie nesivysto, nes nereikalingi. O ieškant jų tik išorėje, prarandi atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl visų šių išorinių pagalbininkų reikia iki to taško, kuriame jūs pajuntate, kad galite tvarkytis pati.
Jums reikia įsitikinti, kad kantrybės režimas “įjungtas”. Ženklas, kad taip yra - jūs elgiatės garbingai, net kai jums labai sunku. Tarkime, iki tol jūs, būdama blogos nuotaikos, tiesiog šaukdavote ant mamos, kad ji jūsų nesupranta ir trenkdavote durimis. O kai pilve bei viršutinėje kūno dalyje prasidėdavo nepakenčiami pojūčiai - gerdavote tabletes. Vadinasi, gelbėtojas būdavo cheminis. O šiaip jums atrodydavo, kad mama kalta - jūsų nesuprantanti ir nenorinti padėti pagalbininkė. Gydytoja, atsisakanti gydyti. Sielos vadovas, nuklydęs nuo kelio.
O kantrybės režime jūs jaučiate, kad yra sunku, kad bloga, kad pikta, tačiau tik pasakote: „Man pikta”, „Man šiandien bloga diena”. Ir viskas. Visą šį blogumą jūs tarsi “konteineryje” nešate savo kūne. Stebite jį. Ir – stebuklas! – per keliolika minučių stebėjimo tas blogumas “ištirpsta”.
Tada kantrybės režimas po truputį pereina į susitvarkymo režimą. Jūs jau esate išmokusi, kad vienas iš susitvarkymo būdų – nešioti blogumą savyje, nebandant jo išpilti ant kito. Dabar jūs jau galite naudotis tuo sąmoningai, tai tampa pagalbine priemone. Ir kada jums eilinį kartą gniaužia gerklę ir spaudžia galvą, jūs ne tabletės grebiatės, o atsisėdate, užsimerkiate, kvėpuojate ir stebite, ką daro jūsų vidinis blogumas (galvos skausmas, nerimas, įtampa, slogutis).
Jie elgiasi dvejopai:
Stiprėja, virsta emocija, ir nyksta.
Nyksta patys, nesustiprėję.
Susitvarkymo režime jūs atrandate, kad reikalingos kančios linkusios stiprėti. O nereikalingos - nykti. Reikia tik sudaryti joms “konteinerio” sąlygas. Ir skirti joms dėmesį.
Dabar jūs jau turite jėgų atrasti kitokius susitvarkymo būdus. Galbūt jums į akis patenka koks nors būrelis: sporto, meditacijų, savęs vystymosi, meno, gamtos, religijos, šokių. Ir jūs atrandate jėgų ir norą ten lankytis. Vieni dalykai jums netinka, kiti tinka. Dabar jūs darotės dar labiau apginkluota, ir pagalbininkais tampa ir nauji, jums lygūs žmonės, ir jūsų pačios savybės:
Ištvermė, ritmo jausmas, mėgavimasis savo kūnu; humoras, bendrumo jausmas, ekstazė, judėjimo džiaugsmas. Jūs pajuntate, ką reiškia būti ir ką reiškia mėgautis gyvenimu. Jūs jau kai ką turite - naujus draugus ir naujas savybes. Ir štai jūs ir kitiems imate atrodyti visai sveika.
Ir dabar, kai jūs iš tos ateities žiūrite į save tokią, kokia esate dabar, jūs staiga suprantate:
tuo metu mano “biesinimas” buvo reikalingas, kad aš likčiau gyva. Ir kad rasčiau jėgų nugyventi iki šios sveikatos. Ir iš ten, iš ateities, jūs žiūrite į save su pagarba.
Štai toks kelias, gerbiama šešiolikmete “tvarkytoja”.
Sėkmės Jums
Olegas Lapinas
