Dar visai neseniai moteris neturėjo kitos alternatyvos: santuoka buvo gyvenimo „norma“, kurios būtina siekti, o gyvenimas šeimoje reiškia ir vaikų gimdymą. Netekėjusių merginų buvo gailimasi (nepasisekė gyvenimas), neištekėjusios, bet jau ne merginos, juolab su vaiku, – smerkiamos.
Vaikų nesusilaukusi šeima taipgi laikyta nelaiminga, pati išgyvendavo bevaikystę kaip nelaimę ar bausmę. Bet dabar visuomenė gerokai pasikeitusi. Pirma, ne santuokoje gimęs vaikas nebėra smerkiamas ar pan., kartais jis yra sąmoningas moters tikslas.
Antra, kai kurios poros jau atsisako turėti vaikų. Žinoma, kalbama ne apie tas šeimas, kurios negali turėti vaikų, bet apie tokias, kurios gali, bet nenori. Taigi susilaukti vaiko nebėra būtinas kiekvienos šeimos tikslas ir noras.
Tad kam reikalingas vaikas šiuolaikinei moteriai?
Tyrimai rodo, kad priežastys ir motyvai yra įvairūs:
pasiekti norimą socialinį ir amžiaus statusą (aš – suaugusi, savarankiška moteris, užimanti visuomenėje tam tikrą vietą, turinti teisę atitinkamai elgtis šeimoje ir visuomenėje);
pasitenkinimas „visaverčio gyvenimo“ modeliu (žmogus gyvenime turi ir gali turėti būtinus dalykus, be kurių gyvenimas bus nevisavertis, ne toks, kaip kitų ir t. t.);
noras pratęsti save, savo giminę (palikti po savęs ką nors);
savo galimybių realizavimas (auklėti vaiką, perduoti jam savo žinias, gyvenimo patirtį ir t. t.);
savo gyvenimiškų problemų kompensavimas (kad vaikas būtų geresnis, protingesnis, gražesnis, laimingesnis už mane, gautų gyvenime tai, ko negavau aš);
savo problemų sprendimas (išardyti arba sutvirtinti santuoką, įrodyti sau ir kitiems, kad galiu gimdyti ir būti mama, pabėgti nuo vienatvės, užsiauginti padėjėją senatvėje ir t. t.);
meilė vaikams (pats sudėtingiausias motyvas, apimantis norą bendrauti su vaikais, domėjimąsi vaiko vidiniu pasauliu, mokėjimą ir norą lavinti jo individualybę, suvokimą, kad vaikas taps savarankiškas, „ne mano“, mylės kitus ir t. t.).
Be abejo, realybėje susipina daugelis šių motyvų, tačiau visada skirtingomis proporcijomis ir skirtinga tvarka. Be to, nėštumo metu ir vaikui gimus, o dažnai ir vaikui augant, šių motyvų santykis keičiasi, atsiranda naujų, o kai kurie gali išnykti. Tokios struktūros susidarymą (motyvus ir jų proporcijas) lemia kultūra, socialinė padėtis, šeimos tradicijos, asmeninė bendravimo su tėvais (pirmiausia su motina), su kitais vaikais ir kitomis šeimomis patirtis. Visos šios aplinkybės dabar yra labai dinamiškos, nuolat kinta ir sukuria individualias, savitas aplinkybes, kurios formuoja skirtingą kiekvienos moters noro gimdyti vaikus motyvaciją.
Kam tėvui reikia vaiko?
Pagrindinė priežastis, kodėl tėvui reikalingas vaikas, yra ta, kad vaikas yra „tęsėjas“, vyro „antrasis Aš“. „Aš“ yra tai, ko norima (tai toks „aš“, koks norėčiau būti savo ir kitų akyse). Yra ir kompensacijos motyvas (tai, ko man trūko vaikystėje), ir savęs kaip tėvo, globėjo, auklėtojo realizavimas.
Ne mažiau svarbi galimybė pratęsti giminę bei perduoti vaikui tai, ką pats žinau ir moku. Tėvas mato vaiko asmenyje savarankiškumo, unikalumo gyslelę ir stengiasi būtent tai ugdyti. Tad tėvas yra reiklesnis, labiau laikosi plano ko nors siekdamas. Pagarba ir meile pagrįsta tokia jo nuostata bus labai naudinga. Dažniausiai tai tėvo ir sūnaus santykis, su dukra tėtis elgiasi švelniau, nors pagrindiniai dalykai lieka tokie patys. Gimęs vaikas tėčiui – ne tik tęsėjas, bet ir individuali asmenybė.
Kam vaikui reikalinga mama?
Tai turbūt bene pats svarbiausias klausimas, bet jį tėvai sau užduoda turbūt rečiausiai.
Ankstyvaisiais raidos tarpsniais (iki gimimo, pirmaisiais mėnesiais po gimimo, net iki metų) vaikui mama yra visas pasaulis. Remdamasis šiuo santykiu vaikas kuria pats save ir visą kitą pasaulį („ne aš“). Psichologijoje tai vadinama modeliu „aš – pasaulis“.
Mama – ne tik vaiko poreikių tenkinimo šaltinis, bet ir priemonė bei galimybė kurti save ir susidaryti pasaulio vaizdą: tai, kaip pasaulis man atrodo, kaip į mane reaguoja, ko iš jo tikėtis. Tačiau nuolat kinta ir šis motinos vaidmuo, padedantis vaikui pasisavinti žinias apie pasaulį. Iš pradžių vaikas yra tarsi „susiliejęs“ su mama, mamos pasaulio suvokimą priima betarpiškai (tai yra gerai, o tai blogai).
Tai prasideda dar motinos įsčiose, tęsiasi keletą mėnesių po gimimo, o kai kada (pvz., sėkmės ar nelaimės vertinimas ir t. t.) išlieka iki vaikystės pabaigos, net jaunystėje. Vėliau vaikas pamažu atsiskiria nuo mamos; tai laipsniškas, gana nelengvas procesas, svarbiausia, jis vyksta po truputį. Vaikas kuria savo vientisą asmenybę tarsi dėliodamas iš gabalėlių mozaiką ir galutinai „surenka“ save tik jaunystėje.
Ypač intensyviai šis procesas vyksta iki trejų metų, tačiau prasideda jau pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje. Kaip tik šiame amžiuje (iki trejų metų) pagrindinis asmuo, įkūnijantis visą Pasaulį, ir yra mama. Vėliau jai „padeda“ kiti. Tačiau kad vaikas atsiskirtų (taptų savarankiška asmenybe), turi būti sukurta tai, nuo ko galima atsiskirti (vaiko ir mamos vientisumas). Jei „susijungti“ nepavyko, tai ir atsiskirti nuo motinos (t. y. pasiekti asmeninę brandą) gali būti žmogaus viso gyvenimo uždavinys.
Kol vyksta jungimasis bei pirmaisiais atsiskyrimo etapais mamos ir tėčio (taip pat kitų artimų suaugusiųjų) vaidmenys iš esmės vienodi. Motinos vaidmuo visus juos tarsi apima ir padeda vaikui plačiau suvokti pasaulį. Žinoma, šis pasaulis būtinai turi būti stabilus, nes jį vaikas dar tik kuria (t. y. vaiką turėtų supti tie patys, bet ne nuolat kiti suaugusieji). Kol kas motinos įtaka mergaitėms ir berniukams iš esmės nesiskiria.
Vėliau mama vaidina skirtingoms lytims nevienodą vaidmenį. Pagrindinis trejų metų mergaitės uždavinys – savo lyties vaidmens įsisavinimas, jai mama – pavyzdys, ta pasaulio dalis, kurią reikia „pritaikyti sau“, taip pat visa tai, kas su tuo susiję: santykiai su priešinga lytimi (tėvo su motina ir su ja pačia kaip būsima moterimi ir mama), santykiai su vaikais (lėlė – vaiko modelis, su ja žaisdama mergaitė vaidina mamos vaidmenį).
Šiuo amžiaus tarpsniu (3–6 metai) mergaitė jautriai reaguoja į tai, kaip vertinama motina, kaip tėtis elgiasi su mama ir kaip mama į tai reaguoja, ima varžytis dėl tėčio dėmesio. Viskas išmokstama ir įsisąmoninama labai giliai.
Tokio amžiaus berniukų meilė motinai tikra, švelni, jie greit įsižeidžia ir pavydi savo „varžovams“ (tėčiui, mamos draugams, savo broliams ir seserims, net svetimiems vaikams). Lygiai taip jautriai kaip mergaitės priima ir įsisąmonina šeimos santykių modelį. Berniukams svarbu iš mamos sulaukti švelnumo, užuojautos, kartu – jų „vyriško orumo“ pripažinimo.
Taigi mama vaikui reikalinga visada, bet visada „skirtingai“ ne kiekybės, o kokybės požiūriu.
Kam vaikui reikalingas tėvas?
Mūsų kultūroje įprasta, kad šeima susideda iš tėvo, motinos ir jų vaikų, o tėvų vaidmuo bei įtaka auklėjant vaikus nevienoda. Tėvas, kaip ir mama, vaikui reikalingas visada, bet kiekvienu amžiaus tarpsniu „skirtingai“. Žinoma, tėvo vaidmenį vaiko gyvenime pavaduoti lengviau nei mamos, tėvą šiek tiek gali atstoti ir kiti šeimos vyrai. Tačiau kalbama apie tėvą apskritai.
Pirmaisiais vaiko raidos tarpsniais tėvas gali prisiimti dalį motinos vaidmens, žinia, jį atliks savaip. Ypatingas tėčio vaidmuo yra motinos ir vaiko vienybės saugojimas, ramybės užtikrinimas, psichologinio komforto palaikymas. Jis tarsi sukuria užnugarį, kuriame vaikas suvokia pasaulį kaip gerą ir patikimą, o pats jaučiasi ramus ir saugus.
Vėliau tėvas tampa socialinių normų ir taisyklių etalonu, įkvepia vaikui norą laikytis šių taisyklių. Ne mažiau svarbus tėvo kaip saugotojo vaidmuo. Tuo pat metu tėtis atlieka dar vieną vaidmenį – padeda bręsti vaiko asmenybei, jam atsiskirti nuo motinos. Jis tampa „trečiąja jėga“, padedančia vaikui sukurti naują, nepriklausomą nuo mamos pasaulį.
Vyresniam kaip trejų metų vaikui tėvas – tai šeimyninio ir socialinio vyro vaidmens įkūnijimas. Nuo šiol berniukams ir mergaitėms tėtis vaidina skirtingą vaidmenį. Berniukas jį suvokia kaip elgesio su mama pavyzdį (mamos asmenyje telpa būsimos žmonos, jo vaikų motinos, paveikslas). Šiuo atveju tėvas tampa hipotetiniu konkurentu, gali sukilti vaiko pavydas tėvui. Dar vėliau tėvas berniukui yra vyro visuomenėje pavyzdys. Taip pat jis visada bus tėvo, kuriuo berniukas kada nors taps, pavyzdys.
Mergaitėms tėvas – tai tas, kuris jas myli, tačiau kitaip nei mama, bet myli „kaip mamą“. Dukrai svarbu, kad tėtis matytų ir gerbtų jos asmenyje tas savybes, kurias, kaip ji pati mato, jis gerbia mamos asmenyje (moteriškumą, koketiškumą, švelnumą ir, žinoma, motiniškumą – gebėjimą gimdyti ir auklėti vaikus).
Ikimokyklinio amžiaus mergaitė gali pavydėti mamai tėvo. Vėliau ji lygina jo pavyzdį su savo draugais ir potencialiais partneriais. Tėtis visada liks mergaitei jos gynėjas ir bundančio jos moteriškumo saugotojas.
Taigi iš pradžių tėvo ir motinos vaidmenys vaikui beveik vienodi, bet vėliau kuo toliau, tuo labiau ima skirtis. Žinoma, abu tėvai reikalingi vaikui bet kokiame amžiuje. Šeimose, kuriose trūksta vieno iš tėvų (paprastai tai moteriškos šeimos – mama, močiutė, sesės, tetos), dažniausiai mama bando atlikti abiejų tėvų vaidmenis, tačiau tai neįmanoma.
Vaikas susigaudo ir susivokia pasaulyje tada, kai kiekvienas iš tėvų atlieka savo vaidmenį, turi savo padėtį, ypatybes. Antraip vaikas neturės nei visavertės mamos, nei visaverčio tėvo, o turės kažką tarpinio, ko gyvenime šiaip jau nebūna. Tada verčiau atlikti savo vaidmenį ir leisti vaikui pažinti priešingos lyties vaidmenį bendraujant su kitais artimaisiais, kaimynais, draugais.
Sunkiausioje padėtyje turbūt atsiduria vaikai, augantys su vienišu tėvu. Kita vertus, tėčiai labiau yra linkę perteikti „mamos paveikslą“ remdamiesi kitomis moterimis (močiutėmis, tetomis, auklėmis, auklėtojomis). Aišku viena – vaikui tėvas absoliučiai būtinas, gal net labiau nei tėvui vaikas.
