Gintarė Jautakaitė muzikinę karjerą pradėjo būdama šešerių: pirmoji daina „Vieversėlis“ laimėjo radijo dainų konkursą, o trylikametė sukūrė dainas „Mediniai žirgeliai“ ir „Dobilo širdy“. Iki šiol Gintarės gerbėjai prisimena jos tyrą balsą G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“.
1982 m. emigravusi į Ameriką, atlikėja vėliau apsigyveno Anglijoje, pasirašė sutartį su įrašų kompanija „EMI-SONY“, o jos albumas „Earthless“ pelnė pasaulinį pripažinimą.
Jūsų gerbėjai Lietuvoje sulaukė gražios muzikinės dovanos. Kokiomis aplinkybėmis buvo sukurtas albumas „Kol prašvis“ ir kokia pagrindinė jo idėja?
Albumas brendo jau seniai, tik nežinojau, kokią muzikinę išraišką jis įgis.
Mane paskatino kaimynystėje gyvenantis garso režisierius Linkolnas Klepas. Jis – pasaulinio lygio žvaigždė, kuriantis albumus Vitni Hiuston, Arietai Frenklin, Barbarai Straisand ir kt. Niekada nebūčiau pati išdrįsusi jam pasiūlyti savo projekto.
Paklausęs mano dainų, Linkolnas pasiūlė kartu įrašyti albumą. Tai buvo nuostabus procesas. Pasijutau dar laimingesnė, kai jis vis klausėsi mūsų albumo namuose ir sakė, kad ši muzika tiesiog tapo jo sielos dalimi, ją pamėgo visa jo šeima. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, juk dainos skamba lietuviškai. Mano vyras taip pat daug padėjo įveikti technines problemas.
Albumo idėja paprasta: nedirginti klausytojo sielos nereikalingais dalykais, suteikti galimybę susitelkti į save, paklaidžioti po kitas erdves, patirti būseną, panašią į įsimylėjimą. Tokią muziką kuriu natūraliai, be didelių pastangų. Matyt, tokios šiuo metu reikėjo man pačiai, mano draugams ir vaikams.
Albume susipina įvairūs folkloriniai, istoriniai, epiniai motyvai. Tai dvasiniai, euforiniai fantazijos aspektai, kuriais manipuliuoti įmanoma tik dėl efemeriškos muzikos prigimties. Noriu, kad žmogus, kuris manęs klausosi, pasijustų geriau.
Jūsų kūryboje aiški takoskyra tarp pramogos ir gilesnių muzikos klodų.
Muzika vien tik kaip pramoga manęs seniai nedomina. Taip mąsčiau dar sovietiniais laikais. Muzika yra neapsakomai didelė jėga, gali būti griaunamoji ir kuriamoji, todėl ją kurdamas turi jausti atsakomybę. Garsai gali paralyžiuoti žmogaus dvasinę ir fizinę būseną, visuomenės dalį paversti debilais. Tai išmanė ir naudojo Hitleris bei kiti istoriniai asmenys. O šiuolaikinis „popsas“ tai daro idiotiškai primityviai, be jokio supratimo.
Muzikos savybės ir galimybės man visados buvo įdomios. Teko domėtis muzikos ir medicinos sąsajomis, gydomuoju garsų poveikiu. Mąsčiau apie tai, kaip muzika gali turėti poveikį kūdikio gimimui. Visų šių idėjų įgyvendinimas – ateities planuose.
Mano nuoširdus perspėjimas visiems: mielieji, atidžiai rinkitės, kokios muzikos klausyti. Saugokitės „muzikinio fono“ gatvėje, parduotuvėje, kitose viešose vietose. Visa tai nepraeina be pasekmių.
Įvairių žanrų, talentingų kūrėjų, gero skonio muzikos yra daug, tik ne ant kiekvieno kampo, ir ji nėra taip viešinama kaip „idiotiškoji“.
Kokį įspūdį Jums paliko pastarasis apsilankymas Lietuvoje?
Žmonės šilti ir išmintingi, išsilavinę ir puikūs. Anksčiau atvykdavau inkognito, trumpai pamatydavau publiką tik gatvėje. Dabar pajutau ir pamačiau savo šalį iš arčiau, sutikau daugybę nuostabių, nepakartojamų asmenybių, šeimų, jaunimo. Labai džiaugiuosi, kad mano klausytojas yra būtent toks, įvairiapusis, iš įvairiausių visuomenės sluoksnių, ir labai jaunas, ir vyresnis.
Atvykę į Lietuvą dažniausiai važiuojame į pajūrį. Matau ir gerų, ir blogų pokyčių. Pasibaisėjau siaubingais keturračiai motociklais Palangoje. Tai be galo žemas ir primityvus pasilinksminimo būdas, kai nepaisoma keliamo pavojaus kitiems žmonėms. Su dukrele vos spėjome atšokti į šalį, matėme, kaip buvo sužaloti trys žmonės.
Kokius prisimenate vaikystės namus?
Kai tik įžengiu į namus, užlieja prisiminimai. Valandų valandos praleidau prie fortepijono (namuose vis dar yra du), sekmadieniais eidavome į teatrą, operetę, koncertus. Nors mūsų namuose buvo akademiška atmosfera, dienotvarkė griežta, bet gyvenome linksmai, žaidėme su lėlėmis.
Pirmieji su muzika supažindino tėveliai, o pirmoji fortepijono mokytoja buvo M. Gončiarova Tauragėje. Nuo trečios klasės mokiausi Kaune pas Dalią Radzevičiūtę-Kugevičienę. Esu dėkinga ir Muzikos akademijos pedagogams Sonatai Bielionytei ir Rikai F. Okruško bei Sauliui Šiaučiuliui. Visi mokytojai davė neapsakomai daug, atvėrė fortepijoninį lobyną.
Kaip saugote, lavinate savo balsą?
Važiuodama kokiu nors transportu stengiuosi nekalbėti, apskritai kalbu nedaug. Atsisakau dainuoti, jeigu jaučiuosi pavargusi, apskritai dainuoju ne kasdien. Retokai darau ir balso lavinimo pratimus. Stengiuosi daug miegoti, nes tai sveika balsui. Mano „instrumentas“ iš tiesų labai patvarus: prisimenu įrašus Anglijoje, kai galėdavau visa jėga dainuoti 6–8 ir daugiau valandų. Režisieriai stebėdavosi, kad ne tik nekrentu iš nuovargio, bet ir balsas nesikeičia.
Ką šiuo metu veikia Jūsų sūnūs – Martynas ir Jasonas?
Vyresnysis Jasonas domisi medicinos mokslais, ketina studijuoti nano technologijas ir chirurgiją. Martynas šiuo metu dirba prie filmo „Šrekas 4“ Holivude. Jis žavisi aktorystės ir kino technikos menais. Abu sūnūs tikrai nuostabūs, geri ir išmintingi vaikinai, neskubėdami ieško tokių pačių, kaip jie patys, merginų.
Koks požiūris Amerikoje į motinystę brandžiame amžiuje?
Įvairiose šalyse daugybė moterų gimdo mažylius po 40-ies ir tai nebekelia jokios nuostabos. Turiu bent keturias mano amžiaus drauges, kurios šiuo metu laukiasi. Nepajutau jokios išskirtinės medikų priežiūros nėštumo metu, reikėjo atlikti tik kelis papildomus testus.
Kaip auklėjate savo dukrelę?
Elžbietėlė iš prigimties labai rami, kantri, tačiau smalsi. Niekad nieko neprašinėja, tai ir auklėti per daug nereikia. Mes labai stengiamės, kad ji nematytų ir negirdėtų to, ko nereikia. Atrenkame žaislus, filmukus, muziką, žinome, su kuo ji draugauja. Tai jau pusė darbo. Visa kita savaime atsiduria savo vietoje. Vaiką koreguoti galima ir be „auklėjimo“.
Dukrelė nenori žaisti su išverstakėmis Barbėmis ar panašiomis moters orumą žeidžiančiomis lėlėmis. Jai labiau patinka mediniai žaisliukai nei plastmasiniai. Tai jau vaiko ugdymas, gero skonio bei sveiko supratimo diegimo rezultatas. Tik būtinai reikia leisti vaikui manyti, kad jis pats renkasi. Vaiką galima visam laikui dvasiškai suluošinti vien tik neteisingai parinkus žaislus, bendraujant su netinkamais draugais.
Kokia Jūsų namų aplinka?
Mūsų namus supa miškas. Aplink nuostabi gamta, girdėti paukščių čiulbėjimas. Visai netoli namų šiuo metu naktimis vyksta nuostabūs varlių koncertai. Miške šimtai, o gal tūkstančiai varliukų čirpsi kaip paukščiai visą naktį. Tenka miegoti su ausų kamštukais. Tokie „koncertai“ truks keletą savaičių. Netoli ošia vandenynas.
Ar palaikote ryšius su lietuvių bendruomene?
Tokios bendruomenės čia nėra, bet turime vienus draugus lietuvius. Nors jie niekad nėra buvę Lietuvoje, puikiai kalba tėvų gimtąja kalba. Kristina nuostabiai skambina F. Šopeną. Jie viešbučio savininkai, labai užimti žmonės, vis neranda laiko atvykti į svečius, nors ir kviečiu.
Kaip manote, koks būtų Jūsų gyvenimas, jei nebūtumėte emigravusi iš Lietuvos?
Apie tai niekad giliau nesusimąsčiau. Gyvenimas taip greitai lekia ir tiek visko pilnas, kad vos spėji už kampų nusitverti. Man paprastai yra gera ten, kur esu. Žinoma, gaila, kad tėveliai ir sesutė taip toli. Kol kas nepavyksta dažniau atvykti į Lietuvą. Gal ateityje ir pasiseks atstumą sumažinti. Būtų smagu vėl gyventi Europoje.
