Šiuolaikinė vartotojiška kultūra skatina jaunimo seksualizaciją. Kokiomis formomis tai reiškiasi?
Viena iš asmenybės žlugimo priežasčių – godumas ir vartojimas, kai žmogus siekia kuo daugiau imti, bet ne kurti, mylėti. Meilė – tai rūpestis, pažadas, noras, kad kitas žmogus būtų laimingas, o ne tik ėmimas, naudojimas ir malonumas. Tai reiškiasi labai primityviai. Pakanka pažiūrėti į žurnalus vyrams, skatinančius moters išnaudojimą.
Randasi ir nauja šiuolaikinės vartotojiškos kultūros inspiruota seksualizacijos forma, seksualiniu agresoriumi paverčianti moterį. Nors tradiciškai toks yra vyriškas seksualumas – savotiškai bukesnis negu moters, kuri seksualinę galią visuomet siedavo su jausmais, troškimu įsimylėti, labiau vertinanti vyro asmenybę nei išorinį grožį – mūsų dienomis bulvarinė spauda tiesiog išsijuosusi dirba, stengdamasi suprimityvinti moters seksualumą.
Nors moteris gali būti seksualiai aktyvi, klasikine prasme ji niekada nebuvo seksualiai primityvi ir agresyvi, siekianti iš vyro išspausti visus įmanomus malonumus, nekreipianti dėmesio į brandesnį ryšį. Tačiau dabar iš moters „daromas“ vyras: jeigu sukilo geismas, jį reikia patenkinti be jokių sentimentų ir gilesnių emocijų. Vyras „panaudojamas“ remiantis visomis priemonėmis ir metodais, kurie merginoms skirtuose žurnaluose pateikiami su visais išmatavimais ir paskaičiavimais. Tačiau, nors mergina mokoma išnaudoti vyrą savo pojūčiams patenkinti, ji vis tiek išlieka jo vergė, tai matoma iš jos priklausomybės nuo kūno kulto stereotipų.
Į ugdymo įstaigas bandoma „importuoti“ įvairius lytinio švietimo modelius. Ar pasiteisina ankstyvas lytinis švietimas?
Psichoanalizės požiūriu, per anksti, iki paauglystės, nediskretiškai pateikus informaciją apie lytinio gyvenimo detales, stimuliuojamas seksualumas, todėl vaikų psichoseksualinis vystymasis sustoja nebrandžioje asmenybės fazėje. Jei vaikas išgirsta apie lytinį gyvenimą atvirą, išraiškingą, geidulingą ar net gašlią informaciją, stiprėja jo seksualumo autoerotiškas matmuo.
Toks susitelkimas į savo malonius pojūčius, pasak S. Freudo, yra normalus dalykas vaikystėje, tačiau vėliau seksualumas turėtų tapti meilės kitam žmogui dalimi. Tada pojūčiai tampa meilės teikimo ir priėmimo dalimi, o ne savęs dirginimu tam naudojant kitą žmogų. Vaikas, kuriam kalbama per anksti ir per daug, gali „įstrigti“ infantiliškame seksualume ir suaugęs likti autoerotiškas, jį domins jo paties pojūčiai, jų dirginimas, jis bus nesugebantis mylėti.
Žmogaus gebėjimo mylėti ugdymas yra daug platesnis nei vien lytinis švietimas. Teisingo santykio tarp „turėti ar būti“, dar E. Hemingvėjaus iškeltos alternatyvos, pirmiausia išmokstame šeimoje. Jei vaikas savo aplinkoje mato iškreiptus tarpusavio santykius, išnaudojimą, vartojimą, jam bus sunku sukultūrinti savo seksualumą, nes ši galia ir taip yra egocentriška. Vaikas neįgyja suvokimo, kad seksualumas yra graži, galinti suteikti palaimą dovana, bet tik tuomet, jei yra neatsiejamas nuo meilės.
Lytinio švietimo programos, kuriose kalbama ne apie meilę, bet apie seksualinių santykių techniką, šią situaciją gali dar labiau pabloginti, nes skatina kitą žmogų „vartoti“. Todėl teisingiau yra kalbėti apie lytinį ugdymą, ne švietimą. Paaugliai dar nesugeba užmegzti artimų ir pastovių santykių su priešinga lytimi.
Pasak vieno amerikiečių tyrimo, 80 proc. atvejų jų intymi draugystė, apimanti seksualinius santykius, pasibaigia per šešis mėnesius. Po to įvyksta skausmingos skyrybos. Taip yra ne todėl, kad jie yra blogi žmonės, bet dėl to, kad pagal amžiaus raidos tarpsnį nepajėgūs išlaikyti artimų santykių įtampos.
Virtualus bendravimas internetu, kurį praktikuoja jauni žmonės ir kuris atstoja realius jausmus, yra tik autoerotiškas veiksmas, savęs tenkinimas kito žmogaus pagalba, bet ne seksualumo raiška meile kitam žmogui.
Seksualumas yra jautri jaunuolių įvaizdžio dalis, kurią labai lengva išnaudoti.
Jeigu paklustume tai informacijai, kurią mums bruka reklama ir formuoja žiniasklaida, vos ne visą savo laiką ir energiją turėtume skirti tinkamai mitybai ir kiekvienam kūno apimčių milimetrui. Tai skatina asmenybės suprimityvėjimą. Egzistuojantys kūno formų stereotipai gimdo ir psichikos patologiją – valgymo sutrikimus. Negana to, kad nemažai merginų suserga, – toks kūno kultas susiaurina asmenybę, neleidžia kūrybiškai vystytis ir atrasti save, o juk tai turėtų būti svarbiausias jaunystės uždavinys.
Jaunas žmogus ir taip yra per daug linkęs save suvokti kūniškai, ir egzistuojant tam tikriems išvaizdos stereotipams, kurių jis neatitinka, jam peršasi mintis, kad ne tik jo kūnas, bet ir jis pats kaip žmogus yra netobulas ir nevisavertis. Taigi toks kūno kultas kerta per savigarbą, ugdomas neigiamas savęs suvokimas. Menka savigarba yra psichologinių problemų, sukeliančių net suicidines mintis, viena pagrindinių priežasčių.
Normalus žmogus, nepriklausomai nuo to, kaip jis atrodo, neturi konfliktuoti su savimi. Kūnas, kaip ir pats gyvenimas, savaime yra dovana, kuriai niekas negali prilygti. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas, unikalus. Suvokiant save, svarbus subjektyvus vertinimas, o ne objektyvūs kūno standartai. Žmogus gali būti labai nutolęs nuo egzistuojančių, visuotinai priimtinų kūno standartų, bet puikiai jaustis, neprarasti savigarbos.
Kiekvienas yra savaip patrauklus, tik tai reikia įžvelgti, suvokti, kad savo vertės suvokimas nepriklauso nuo paviršutiniškų išorinių standartų. Pasąmoninis žmogaus vaizdas yra labai svarbus, nes jei save gerbi, myli, esi laimingas, pasitikintis ir stiprus.
Manoma, kad lytiškumą galima kurti, keisti, suteikti jam naują turinį. Ar tai įmanoma be nukrypimų?
Žmogus jaučiasi laimingas, kai yra patenkintas savo lytiškumu – vyras jaučiasi stiprus, moteris atrodo sau patraukli. Kaip minėjau, čia svarbiau subjektyvi realybė, o ne išoriniai standartai: ir fiziškai nelabai stiprus vyras gali jaustis vyriškas ir stiprus kaip asmenybė, taip pat ir mergina neturėtų sumenkinti savęs iki kūno. Toks pasitikėjimas savimi, kalbant psichologiškai tiksliai, ateina iš vaikystės: pirmiausia formuojasi dėl saugaus ryšio su motina, vėliau turi įtakos mokykla, visuomenė.
Nepriimdamas savęs tokio, koks esi, patiri kančią. Kartais norisi save fiziškai keisti, netgi pakeisti lytį. Tačiau tyrimai rodo, kad net tokie drastiški sprendimai, kaip lyties keitimo operacijos, nepadaro žmogaus laimingo. Pasąmonėje išlieka troškimas likti normaliu vyru ar moterimi, nes tokie iš tiesų ir esame.
