Jūs pasakysite, kad tokį jausmą diktuoja vidutinis vartotojo krepšelis, ir iš dalies būsite teisūs. Tačiau iš tikrųjų toks atsakymas nėra tikslus, nes esama skirtingų žmonių ir skirtingų krepšelių. Nekalbėkime apie trečiojo pasaulio šalis. Pakalbėkime apie mus.
Pirmiausiai, „pakankamai“ pinigų – jausmas, susijęs su amžiumi. Jei jums dešimt metų, tai šimtas litų jums yra didžiulis turtas, nes krepšelis jūsų nėra labai didelis, ir jame kaip tik telpa koks nors išsvajotas žaislas. Tai yra, krepšelyje telpa jūsų svajonė.
Ir kol jūs šios svajonės dar nelaikote rankose, jūs galite jai taupyti. Taupomi pinigai šiuo atveju jums tik priemonė judant link geidžiamo tikslo. Ir jeigu jums koks senelis pasiūlytų pinigų, tai ne šitie pinigai jus motyvuotų, o tas geidžiamas tikslas. Būtent todėl visko pertekę turtingų tėvų vaikai kartais nežino, ko norėti ir yra apatiški.
O jei jūs esate mokyklą besibaiginėjantis moksleivis, jums jau reikia kelių šimtų, nes krepšelyje telpa grotuvas, kosmetika, naujas mobilus telefonas ar koks kitas daiktas. Ir kad galėtumėte į kavinę ar į klubą nueiti, jums reikia turėti dar daugiau grynųjų. Kad nereikėtų nuolat tėvų prašyti, jums gali patikti užsidirbti pinigų vasarą. Ir vėl jus motyvuoja ne patys pinigai, o galimybės, iš kurių svarbiausia – jaustis nepriklausomu žmogumi.
Matote, iš tikrųjų mus motyvuojantis „krepšelis“ aiškiai yra ne kiekybinis, o psichologinis. Ir šis psichologinis krepšelis vis didėja, ir jausmas „pakankamai“ - „nepakankamai“ atspindi vis kitokį poreikį.
Štai jūs turite nuosavą verslą ir norite užsidirbti pinigų studijoms užsienyje. Jums jau reikia kelių šimtų tūkstančių. O kur dar paskola? Jūs motyvuoja lygis , kurį jūs norite pasiekti ar palaikyti. Produktyviame amžiuje „pakankamai“ - „nepakankamai“ apskritai vis mažiau atspindi jūsų svajones ar nepriklausomybės siekį. Dažniau kalba eina apie tai, kad palaikytumėte tokį gyvenimo lygį, kad jaustumėtės saugus ir kad jūsų savigarba nenukristų.
Kiek uždirba jūsų kolega? O buvusi bendraklasė? O kaimynas? O aš kodėl tiek? Kyla teisingumo ar neteisybės jausmas. Palyginimai kartais veda jus į paradoksą. Jei jums sekasi uždirbti daugiau už aplinkinius, atsiranda netgi savotiškas nepatogumo prieš juos jausmas. Tarkime, lyginant save su pensininkais tėvais. Tai gali motyvuoti jus nutylėti savo pajamas. Arba bandyti su tėvais dalintis.
Pinigai – tai laimė?
Neretai sakoma, kad pinigai - tai laimė. Įdomus dalykas, kad pinigai iš tikrųjų sukelia mums ne tiek laimės, kiek saugumo ir pasitenkinimo jausmą. Tačiau tik tuomet, jei jų iš viso nebuvo, o atsirado. Arba jūs jautėte nepriteklių, o vėliau perėjote į „vidutiniokus“. Tarkime, jei jūs uždirbdavote minimumą, ir štai lauktai, dėsningai pradėjote uždirbti pusę tūkstančio, o vėliau - tūkstančiu daugiau. Jūs galite sau leisti įsigyti naujų drabužių, kelionę, SPA kokį nors. Jei jūsų paklaustų, ar jūs jaučiate džiaugsmą, tai patvirtintumėte nedvejodami. Tačiau greičiausiai tai būtų ne džiaugsmas, o būtent pasitenkinimas. Kuris mažėtų, jei jūs taptumėte daug uždirbančiu žmogumi. Tuomet papildomi dešimt tūkstančių jums nesukeltų didesnių emocijų.
Azartas laimėti piniginį žaidimą gal ir išliktų, tačiau jus motyvuotų būtent azartas, o ne išlošimas. Ir nenuostabu. Džiaugsmo emocija kyla kaip gyvenimo pilnatvės išraiška (gyvenimo džiaugsmas), o tam, kad džiaugtumeisi gyvenimu, kartais pakanka saulėtos dienos ar pasveikti nuo sunkios ligos. Kyla džiaugsmas ir kai jus netikėtai aplanko nelaukta sėkmė.
Štai išlošus didelę sumą loterijoje kiltų tikras džiaugsmas! Tačiau neilgalaikis. Jis nuslūgtų po keleto dienų ar savaičių. Todėl toks džiaugsmas negali nieko motyvuoti, nes jis pagal savo prigimtį turi būti susietas su netikėtu dalyku. O jei pinigai netikėti, tai kaip galima jais ką nors motyvuoti?
Iš čia kyla trečias pastebėjimas. Neretai žmonės klausia psichologų, ar galima motyvuoti vaikus gerai mokytis pinigais, kiek galima motyvuoti pinigais darbuotojus ir ar šalyse, kur atlyginimai didesni, žmonės jaučia didesnę motyvaciją dirbti. Visa tai susilieja į klausimą: ar mokant daugiau kyla didesnis noras dirbti? Atsakyti galima štai kaip: ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų yra žmonių, kuriuos aiškiai motyvuoja pinigai. Kai kurie vaikai iš tiesų labai reaguoja į materialinius paskatinimus. Ir kai kurie darbuotojai dirba dėl atlygio: daugiau mokant jie daugiau dirba. Tačiau dirba taip ne visi, dirba jie be įkvėpimo jausmo, o tik su pasitenkinimu. Ir jeigu atlyginimus jiems sumažina arba jie sužino, kad kažkam moka daugiau, jie greitai praranda interesą šiam darbui. Taigi, jiems pinigai noro dirbti labai nepadidina, tačiau be pinigų noras dirbti krenta, kyla nesaugumas, pyktis ir noras išeiti kitur, kur moka „normalius pinigus“.
O štai kita kategorija – vaikai ir suaugę, kuriuos labiausiai motyvuoja aukščiau vardinti faktoriai: svajonė, geidžiamas tikslas, nepriklausomybė, savigarbos lygis, darbo prasmingumas. Čia jau ne pinigai svarbu, o „idėja“, ir įkvėpimas kyla iš įvairių malonių jausmų:
• jausmas, kad geidžiama svajonė arti išsipildymo;
• pasididžiavimas savo pirmais uždirbtais pinigais ir nepriklausomybe nuo tėvų;
• jutimasis nepakeičiamu, gerbiamu profesionalu („mes be jūsų tikrai neišsiversime“); • suvokimas, kad tavo uždarbis yra prasmingas, t.y. tarnauja ne tam vienam („kur jūs be manęs dėtumėtės?“)
Ar įmanoma moksleivius ar darbuotojus, orientuotus į pinigus, pervesti į antrą kategoriją - „dirbančius iš idėjos“?
Prisiminkite filmą „Žvaigždžių karai“. Kontrabandininkas Henas Solo pradeda savo nuotykius tik iš išskaičiavimo. Kai jam sekasi, jis atrodo patenkintas. Tačiau filmo pabaigoje jis nesavanaudiškai padeda sukilėliams. Ir atrodo žymiai laimingesnis. Paklauskite savęs: ar jūsų širdyje nevyksta ši transformacija?
