Aš bent sulaukiu vyro kiekvieną vakarą grįžtančio miegoti. O bendravimui laiko nebeturime. Ryte beveik nesusitinkam - Dainius, pabučiavęs mane ir dukrą išlekia anksčiau, o vakare pareina apie 10 valandą. Adelė vėl gauna bučiuką iš tėvelio, o aš sulaukiu vyro, kuris nebelabai turi jėgų apie ką nors kalbėti.
- Bet kuris psichologas pasakytų, jog šeimos, neturinčios laiko sau, perspektyvos nelabai linksmos. Ką apie tai manote?
Kol kas gyvenu gyvenimą su dukra ir aukle, kurią matau dažniau nei savo vyrą ir su kuria dalinuosi visais šeimos rūpesčiais. Virimas ar kepimas tikrai ne tas rūpestis, nes buitis ne vien iš skalbimo ar virimo susideda. Pavyzdžiui, reikia stoglangiui žaliuzių, užuolaidų, kažką pataisyti, nupirkti.
Tiesa, Dainius niekuomet nestovėjo su plaktuku ir nekalė vinies. Bet jis organizuodavo darbą, surasdavo žmones, kurie galėtų juos nuveikti. Dabar jis užsiėmęs kitais dalykais. Ir nebegaliu jam pasakyti, kai važiuosi namo, užsuk į parduotuvę nupirkti maisto, arba pasiimk vaiką, nes aš ilgiau užtruksiu... Dabar jei pati negaliu pasiimti vaiko, tai gali padaryti tik auklė. Moterį, kurią vadiname aukle, turėčiau vadinti kitaip, nes tai yra antroji aš.
Nežinau, kokiu vardu pavadinti, nes jos rūpestis ne tik žiūrėti vaiką, bet ir būti tvarkytoja, ekonome, virėja, skalbėja, kai tuo neturiu laiko būti aš. Tai tiesiog mano padėjėja. Taigi, visų naminių rūpestėlių sprendimu dabar rūpinuosi aš arba mano padėjėja. O kai reikia vyriškos jėgos, kviečiu padėjėjos vyrą arba ieškau dar padėjėjų iš šono.
- Norite pasakyti, jog per palyginti trumpą laiką Seimas spėjo pasiglemžti jūsų vyrą?
Kartą viename vakarėlyje kalbantis su Agne (Agnė Zuokienė - red.), ši pasakė, kad labai svarbu, jog Seimas “nesusiurbtų” žmogaus. Tačiau taip atsitinka absoliučiai su daugeliu. Ir ypač su vyrais. Labai panašiai įtraukia ir verslas, kai po darbo valandų būna begalės susitikimų, kurie yra svarbūs, nes juose ieškoma atsakymų į darbinius klausimus. Net ir prie alaus bokalo po darbo vyrai vis viena šneka apie darbą. Lygiai taip pat, kaip šiuo atveju kalbasi apie politiką ir dalykus, kurie jiems rūpi.
- Ar dėl to nesijaučiate mažiau reikalinga ir įskaudinta?
Atvirkščiai. Jaučiuosi dar labiau reikalinga nei anksčiau. Man leidžia pajausti, kad jei manęs nebūtų... Jėzau, Marija. Dabar esu atsakinga ir už vaiką, ir už vyrą, nes jam be manęs būtų labai sunku. Ir ne tik dėl to, kad reikėtų pačiam išsiskalbti ir išsilyginti marškinius.
Labai svarbu žinoti, kad namuose yra žmogus, kuris tavęs laukia, žinoti, kai tau bus sunku, bus žmogus pasiruošęs ne tik išklausyti, bet ir atiduoti savo širdį. Ir tiems Seimo nariams, kurie vakarais grįžta į tuščią viešbutį, yra žymiai blogiau ir sunkiau. Visai neseniai buvau savaitei išvykusi, o Adelę nuvežusi pas senelius. Dainius skambindavo naktimis ir guosdavosi, kad nuo vienatvės ir tuščių namų baigia “išdurnėti”. Todėl ir viliuosi, kad išmoksime dėliotis laiką savo naudai.
- Suaugęs žmogus greitai įvertina pasikeitusią situaciją ir išmoksta prie jos prisitaikyti. Kaip Adelė prisitaiko prie naujo gyvenimo?
Anksčiau pykdavau, kai sekmadieniais Dainius eidavo žaisti futbolo, nes maniau, kad tas kelias valandas ji nuvogdavo iš mūsų. Tačiau toji vagystė, palyginus su dabartimi, buvo niekinė. Mes turėjome vakarus, popietes, savaitgalius. Būdavo laikas, kai tėtis pasiėmęs Adelę iš darželio kartu laukdavo manęs grįžtančios iš renginio. Tai būdavo judviejų laikas. Net gulėjimas ant “sofkelės” įkritus tėčiui į pažastį būdavo pilnas šilumos. Dabar Adelė stengiasi pasinaudoti tais trupiniais, kuriuos ji gauna.
Pavyzdžiui, tėtis eidamas į darbą pabučiuoja mane galvodamas, kad Adelė dar miega, o ji, kaip kiškis ausis pastačiusi šaukia - kodėl bučiuoji tik mamą, o manęs ne... Ji baiminasi, kad iš jos ir to trupinio neatimtų. Ir natūralu, kai tėčiui pargrįžus vaikas lipa ant galvos.
- Ar lieka laiko garsiam pykčiui ir nepasitenkinimui?
Nėra kada to išsakyti, net kai jaučiuosi nuskriausta. Tarkim, susitarėm eiti kartu. Kažkur. Tamošiūnaitė viską suplanavo, suorganizavo, Adelę nuvežė pas jos draugą, kad ten pabūtų iki vakaro, kol tėvelių nebus. Pati Tamošiūnaitė jau pasipuošusi sėdi ant kėdės ir laukia. Aštuntą vakare ji supranta, kad gali nusirengti ir eiti pasiimti vaiko, nes nieko neįvyks ir niekur neisime. Posėdis užsitęsė. Dainius nebegali planuoti laiko, nes ten darbo valandų nėra.
- Tačiau kiekvienoje situacijoje yra ir teigiamų momentų. Juk lazda visuomet dviem galais. Kokios šviesios naujojo gyvenimo pusės?
Dainiui įdomu ką jis šiuo metu daro. O man patinka matyti jo akis. Be to, žinau, kad viską galima ir susidėlioti, ir susiplanuoti, sukurti naujas gyvenimo taisykles. Tereikia laiko ir nesvarbu, kad anksčiau svarbesnis buvo mano gyvenimas, poreikiai, televizija, laida, renginiai. Dabar tai teliko tik mano vidiniu moters pasaulėliu, nebeverto to didelio intereso. Svarbus tik Dainiaus pasaulis.
- Tokioje situacijoje reikia turėti labai daug stiprybės?
Turiu didesnę savojo gyvenimo dalį aukoti, kad išsaugočiau tą šeimą, kurią turiu dabar. Taip ir darau. Juk viskas priklauso nuo požiūrio - galiu kiekvieną rytą atsibudusi pagalvoti - man vėl vienai reikės nugyventi dieną, o galiu ir šviesiomis mintimis įrėminti savo gyvenimą. Stengiuosi atrasti daugiau pozityvo ir tikiuosi, kad užteks tam sveikatos.
