Tyli tvarka
Korėjos Respublika - savotiška Azijos Vokietija. Čia viskas tvarkinga ir struktūruota, tačiau žmonės laikosi taisyklių ne dėl to, kad taip reikalaujama iš viršaus, o todėl, kad tai tarsi įaugę į jų kraują. Mažos smulkmenos geriausiai atspindi to krašto dvasią. Pavyzdžiui - atsakykite, kiek šaukštelių reikia seminaro metu dvidešimčiai žmonių, kad jie gerdami kavą išsimaišytų cukrų? Korėjiečių įsitikinimu, užtenka vieno. Jis įmerktas į stiklinaitę su vandeniu.
Prie stalo priėjęs žmogus juo išmaišo cukrų savo puodelyje, tada šaukštelį įmerkia atgal. Prieina kitas kavos gėrėjas. Procedūra pakartojama iš naujo... Jokio stumdymosi, nekantravimo. Jei užsižiopsojęs šaukštelį nusineši su savimi (taip, ko gero, padarys tik prie vietos papročių nepratęs užsienietis), tau tuoj pat mandagiai tai primins. Beje, Pietų Korėja - tyli šalis, palyginti su Kinija ar Indija. Čia net turguje neišgirsi taip garsiai šūkaujančių ir savo prekes giriančių ar kviečiančių aplankyti parduotuvę žmonių.
Žmonės
Korėjiečiai žavi savo šiltumu, draugiškumu, paslaugumu. Tai, kad tu esi baltaodis, garantuotai lems didesnį dėmesį tavo asmeniui, o kartais netgi tapsi keistų istorijų (būtinai turinčių laimingą pabaigą) herojumi. Pavyzdžiui, jeigu dideliame pastate ieškodamas vienos galerijos netyčia užklysi į patalpą, kurioje prie stalo susėdę pietaus keletas žmonių, susikalbėti ir paaiškinti, ko ieškai, gal ir nepavyks, tačiau būtinai būsi pavaišintas arbata, sausainiais ir išlydėtas kaip didžiausias draugas.
Vietos gyventojų darbštumas - savybė, kuri palieka didžiulį įspūdį. Esperantininkų stovykloje (kur keliavo pašnekovas - aut. pastaba) paskaitos buvo suplanuotos ir po vakarienės - iki 21 valandos. Kurioje nors kitoje šalyje daugelis klausytojų būtų stengęsi kažkaip "nusimuilinti", pabėgti iš tokių vėlyvų pamokų, o korėjiečiai apie tai net nemąstė - jie juk atvažiavo mokytis! Netgi vakarėliams jie laiko neeikvojo - per 15 minučių išsiskirstydavo miegoti, kad kitą rytą 8 val. vėl pradėtų paskaitas.
Religija
2005 metų gyventojų surašymo duomenimis, apie pusę gyventojų yra tikintys, iš jų 43,0 proc. budistai, 34,5 proc. protestantai, 20,6 proc. katalikai. Tačiau vaikščiojant po Seulą neapleidžia jausmas, kad iš bet kurios jo vietos apsidairęs pamatysi bent tris bažnyčias su raudonais (ar mėlynais) neoniniais kryžiais - protestantų ar katalikų.
Budistų šventyklos dažniausiai statomos kalnuose, kaip to reikalauja tradicija. Korėjiečių tikėjimas stebina savo nuoširdumu, nesvarbu, kokiai konfesijai jie priklauso. Ten nepamatysi tokios pompastikos ir "parodomojo religingumo", kaip būna Lietuvoje.
Korėjietiškos Rumšiškės
Pietų Korėjos istorija siekia 5000 metų, tad ją pažinti per trumpą laiką neįmanoma. Tačiau apsilankęs Korėjiečių liaudies kaime gali prisiliesti bent prie kai kurių dalykų. Tai savotiškas lietuviško Rumšiškų etnografinio liaudies muziejaus atitikmuo, tik jo plotas - 726 tūkst. kv. metrų, jis pretenduoja į didžiausią pasaulinės klasės muziejų po atviru dangumi.
Be to, čia pamatysi, kaip atrodė korėjiečių kasdienybė senovėje. Galima išbandyti įvairius amatus - pinti virves iš augalų, keramiką, daryti gaminius iš bambuko ir t. t. Kasdien nustatytomis valandomis vyksta teatralizuoti pasirodymai - tradicinių cirko akrobatų, vaikščiotojų lynu, vestuvių inscenizacija.
Namai
Kaip šiandien gyvena statistinis korėjietis? Pašnekovui teko lankytis dviejuose skirtinguose būstuose. Vienas jų - dviejų aukštų namas kaimo vietovėje, kur su senais tėvais gyvena jų vyriausio sūnaus šeima, prižiūrinti daržovių ūkį. Čia interjeras priminė vakarietišką aplinką - stalai, kėdės, komodos, apstatytos fotografijomis, net supamieji krėslai seneliams.
Seule viešint teko lankytis protestantų pastorės bute, kur ji gyvena su dviem paaugliais vaikais. Čia namai buvo minimalistiniai - daiktų daug mažiau. Prie įėjimo tradiciškai įrengtas paaukštinimas - taip viso būsto grindys pakyla kokiais 10 cm aukščiau nei prieangio, kur namiškiai ir svečiai palieka savo batus. Po namus vaikštoma basomis ar su šlepetėmis. Prie tualeto ir vonios durų stovi specialios šlepetės, kurias reikia apsiauti einant į tualetą.
Virtuvėje darbo stalas, kriauklė ir viryklė tarsi europietiškame bute, tačiau valgomojo zona primins, kad esi Korėjoje - staliukas žemas, prie jo valgyti reikia atsisėdus ant grindų. Kompiuteris stovi ant dviejų sprindžių aukščio stalo, tad prie jo tenka klūpoti. Vaikai pamokas ruošia... sėdėdami ant grindų.
Ant sienų kabo lentynos, paveikslai, o štai lovų šiuose namuose tiesiog nėra - atėjus nakčiai iš sieninių spintų ištraukiami ir ant grindų guldomi poros centimetrų storio patiesalai. Ant panašių kilimėlių teko miegoti ir esperantininkų stovykloje. Vasarą užkloto nelabai reikia, nes naktimis karšta. Tad rūpintis belieka moskitais, kurie kartais įsigudrina pralįsti pro langus saugančius tinklelius. Vietos gyventojai paprastai nuo jų ginasi smilkydami smarkiai dūmijančius smilkalus.
Maistas
Bendraujant su korėjiečiais pirmas jų klausimas: "Kaip tau sekasi?" Tada sulauksi: "Ar tau patinka korėjietiškas maistas?"
Teigiamas atsakymas sukeldavo neįtikimą džiaugsmo audrą. Korėjietiška virtuvė tikrai puiki. Ji stebina savo įvairove, vartojama daugybė daržovių, mums dažnai net nepažįstamų. Šios šalies vienas tradicinių patiekalų - kimči (kimchi). Jis būna skirtingų rūšių. Paprastai tai specialiu būdu marinuotų aštraus skonio kinų kopūstų, ridikų, svogūnų ir agurkų mišinys.
Anksčiau kimči gamindavo kiekviena šeima, dabar tai perkama parduotuvėje, nors svečiuojantis vienoje šeimoje kaimo vietovėje teko matyti milžiniškus molinius indus, kuriuose stovi marinuojamas aštriųjų paprikų kimči (kaip sakė šeimininkas - "kiekvienai jo brolio šeimai po puodą šio pagardo").
Šeima
Pietų Korėjoje yra apie 250 skirtingų pavardžių, iš jų dažniausiai pasitaiko trys - Kim, Lee ir Park (tokią pavardę turi beveik pusė visų korėjiečių). Kiekviena pavardė dar skaidoma į klanus pagal giminės kilmės miestą. Kas 30 metų išleidžiama atnaujinta klano genealogijos istorija.
Įstabiausia, kad kiekvienas gyventojas net šiais laikais tikrai išmano savo giminės istoriją. Pavyzdžiui, besisvečiuojant pas vienus korėjiečius, prakalbus apie jų šeimą, šeimininkas iškart atvertė savo klano knygą, susirado reikiamą puslapį ir papasakojo apie protėvių kilmę. Jis paaiškino ir apie žmonos ainius, kurie, pasirodo, buvo ne iš tokios kilmingos giminės kaip jo.
