Atrodo, kad visai degraduoju - tuoj pradėsiu prašyti, kad kiti už mane ką nors nuspręstų. Juk tai nesąmonė, noriu pradėti vėl būti suaugęs asmuo, tik nežinau, ką turėčiau keisti ar atrasti savyje...
Gali pasirodyti, kad man paprasčiausiai trūksta vaikino dėmesio, švelnumo, rūpesčio, na, bet jis man jo skiria, kiek tik gali (ir tai yra visai nemažai - žymiai daugiau, nei kada esu turėjusi iki tol), o aplinkybės, kurių keisti šiuo metu dėl ekonominio nestabilumo nesinori, sąlygoja būtent tokį gyvenimo būdą...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠ NAUJO UŽAUGTI
Kai žmogui ko nors trūksta, jis visuomet jaučiasi nemaloniai. Jokiu būdu negalima savęs kritikuoti ir sakyti: „Aš pati nežinau, ko noriu - pas mane viskas gerai, turiu jaustis laiminga“. Trūkumo jausmas, kurį stengiesi užpildyti saldumynais ir žaisliukais – tai svarbus ženklas. Jis reiškia, kad tu viduje nori imti ir duoti daugiau, nei imi ir duodi. Ir taip būna visuomet, kai žmogus auga.
Kaip tau tai paaiškinti? Na, tarkime, vaikystėje mes būname patenkinti, kai žaidžiame su žaislinėmis lėlėmis ir mašinytėmis. O štai paauglystėje mums reikia kažko tikresnio - gyvo draugo, draugės, mopedo. Jaunystėje norisi dar daugiau - tikro mylimojo, savo mažo vaiko ir tikrų pinigų, tikro automobilio. Ir jausmo, kad visa tai gali susikurti pats.
Tačiau bėda ta, kad pasiekę tam tikrą amžių mes dažniausiai nemokame gauti visko, ko mums tame amžiuje reikia. Mes vis ateiname ir ateiname į tam tikrą amžių per anksti! Štai tu buvai vaikas - ar tu galėdavai pati rasti lėlę ar mašinytę? Ne, tau galėjo juos nupirkti tik tėvai. Reiškia, tu per anksti tapai vaiku!
Būdama paaugle - ar galėjai susikurti draugę ar mopedą? Ne, draugė turėjo atsirasti, be to draugystei iškildavo išbandymų, o mopedui iš kažkur reikėjo gauti pinigų. Taigi tu per anksti tapai paaugle.
Lygiai taip pat jaunystėje jau žinai, ko reikia, o padaryti, kad tai atsirastų, dar negali. Tu per anksti tampi suaugusi. Nusiramink - ne tik tu, bet ir dauguma pasaulio žmonių. Toks augimo dėsnis: lengvai mums sekasi daryti tik tai, kas pritinka ankstyvesniam amžiui.
Taigi nors dabar tu jau atspėjai, kad tau reikia dėmesio, švelnumo, rūpesčio, bet padaryti, kad jie atsirastų, tu negali. Taip pat pas tave yra ir tokių dalykų, kurių tau reikia, bet tu to pati nežinai. Kas tai yra? Tai gali būti motinystė, seksas, noras auklėti, duoti, o ne tik imti.
Galbūt tai ir noras jaustis sava tarp saviškių, ir elgtis taip, kaip tu įpratai savo šeimoje. O naujoje šeimoje tu negali viso to ne tik sau leisti, bet netgi ir leisti sau suprasti, kad tu to nori. Juk tavo vaikinas visai iš kito pasaulio, kitokios šeimos. Tad kaip gi tu gali jaustis patenkinta?
Tu pasakysi, kad turėtumei jaustis laiminga vien dėl to, kad turi mylimąjį. Be to, gerą. Žinoma, juk tu pati sakai, jog tavo vaikinas yra dėmesingas, kad rūpinasi tavimi ir kad apskritai jis yra geriausia, ką tu esi turėjusi. Tačiau tau nelabai išeina džiaugtis tuo, ką turi, vertinti tą „smulkmeną“ ir jaustis jam dėkinga. Tai irgi dėsnis.
Mes ką nors įvertiname tada, kad tai pasiekta nelengvu keliu ir kai gali išnykti. Tokie geri jausmai kaip džiaugsmas ir dėkingumas atsiranda tik tuomet, kai žmogus pajunta, jog gali viso šito netekti.
Tarkime, jei tavo vaikinui grėstų mirtis, ir staiga jis pasveiktų - tuomet tu iš tikrųjų apsidžiaugtumei, pajustumei dėkingumą vien dėl to, kad jis tiesiog yra! O kadangi vaikinas yra gyvas ir sveikas, tai kaip tu gali džiaugtis? Tai, kad jis yra - savaime suprantamas dalykas. Todėl negali būti labai didelė vertybė. Ir nereikia. Normaliomis sąlygomis nei vanduo, nei maistas, nei oras neturi būti mūsų vertybės. Štai kai jų nėra - tada taip. Tada mes juos įvertiname.
Taip ir su vaikinu - neversk savęs jo mylėti. Jis - kaip oras. Jis turi būti nepastebimas. Jei jis tau brangus, tu tai pajusi, kai jo buvimui šalia tavęs iškils grėsmė.
O ko tau dabar reikia - mokytis atpažinti savo paslėptus norus ir tenkinti atvirus. Kaip tai daroma? Matai, tau atsakyti galima tik tuomet, kai tave pažįsti. O bendrai galima pasakyti tik bendrus dalykus.
Tu nesi vienintelė mergina pasaulyje. Apie tai, kas vyksta merginų sielose, parašyta daug knygų. Tai ne tik romanai ir romantiniai filmai. Yra ir tokių psichologinių knygų kaip „Bėganti su vilkais“ . Yra muzika. Yra gerų filmų, tarkime, „Žemės gyventojų poravimosi įpročiai“.
Pagaliau yra psichologų, kurie gali atlikti tavo gyvenime labai svarbų vaidmenį - pabūti tavo psichologiniu veidrodžiu. Nes tu pati dabar save atspindi netiksliai. Tu sau nepatinki. Kodėl? Tu sau atrodai vaikiška ir nesubrendusi. Psichologas padėtų tau suprasti, kad tu ir toliau gali save gerbti. Mes galime save gerbti visuomet. Netgi kai pasimetame ir elgiamės lyg vaikai.
Matai, kai mes imame mokytis, mes neišvengiamai tampame vaikais. Nesvarbu, kokio amžiaus bebūtumėme. Netgi senas žmogus, kuris ko nors mokosi, ima elgtis vaikiškai. Todėl nenustebk, kad besimokydama savarankiško gyvenimo tu irgi tampi panašesnė į mergaitę. Ir tau dažniau reikia artimųjų pagalbos.
Taip ir daryk. Ir kartu su tavimi tai daro tūkstančiai jaunų žmonų ir draugių. Visa tai darant žmonės išauga. O jei gyvenimas būtų lengvas - tau tektų visą laiką žaisti su lėlėmis ir mašinytėmis. Ir tu niekad nejaustumei jokio trūkumo. Bet ir neužaugtumei. Ar tu to nori?
Sėkmės. Olegas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
