Žinoma, kita vertus (ir ši mintis ateina jau kokią 15 filmo minutę) galima taip nesukti sau smegenų. Tai, ką matome, yra daug paprastesnis atvejis. „Beprotiška vagystė“ – tai tiesiog labai prastas filmas. Blogai jame viskas – perkrautas siužetas, „agitbrigadų“ lygio juokai, grubios svajonės apie seksą ir narkotikus, kurios ir trylikamečiui pasirodytų šlykščios, ir akmeninio veido aktoriai, kurie moka tik maivytis, o apie vaidybą, greičiausiai, nėra net girdėję.
Penketas draugų, kurių kiekvienas apdovanotas kokiu nors bankų plėšimui tinkančiu sugebėjimu, vadovaujami antraplanio „Amerikietiško pyrago 2“ aktoriaus (Seanas Williamas Scottas), sugalvoja, prisidengę reivu, apiplėšti banką. Viršuj stuksi muzika, apačioje gręžiama siena. Tarp viršaus ir apačios blaškosi apiplėšimo organizatorius, duodamas paskutinius nurodymus savo komandai bei derindamas detales su labai blogu (sic!) blogiuku Gregoriu, kuris yra vietos mafijozas, norintis kažkokios statulos, taip pat esančios banke, kurį ir ruošiamasi apiplėšti.
Deja, puikiai parengtas planas (apie tai mums pranešama filmo pradžioje, kur plėšimo organizatorius postringauja apie kitus, kurie susimovė ir apie save, kuris nesiruošia susimauti) sužlunga dėl apmaudžių smulkmenų. Sienos gręžėjas prisirijo kažkokios „rūgšties“, maistą pristatęs vaikinas pamato dirbančius „plėšikus“, seifų specialistui prasideda epilepsijos priepuolis, o pačiam plėšimo organizatoriui reikia pasiaiškinti santykius su merginomis ir padejuoti dėl senos nuoskaudos, kai buvo nužudytas jo brolis bei apginti FTB agentą kuriam aplink kaklą apsivijo smauglys. Na, o smauglys pabėgo iš transvestitų trupės, kuri tuo metu ant scenos žaidžia su milžinišku, dvipusiu falu...
Filme gana daug prievartos ir pakankamai nemažai atvirų seksualinio turinio scenų. Jomis matyt norima sujaudinti žiūrovus, bet jei jie ne amžinai seksualinės deprivacijos kankinami spuoguoti paaugliai, kažin ar kas išeis.
Žinoma, „Beprotiška vagystė“ nėra unikalus filmas. Panašių dalykų pasitaikydavo ir kituose šiuolaikiniuose filmuose, kur per norą įtikti žiūrovams, būdavo per daug grubaus seksualinio turinio; kažkokios neaiškios istorijos apie naktinių klubų gyvenimą, didžėjus ir narkotikus. Šios temos populiarios ir susilaukia dėmesio pateikiamos bet kokia forma. Tokios situacijos rezultatas ir yra „Beprotiška vagystė“, kurios kūrėjai tiesiog sumetė visa tai į pusantros valandos veiksmą.
Filmas taip pat nėra ir parodija, nes jam trūksta nors elementariausios idėjos, kuri vienytų siužetą. Tad idėjos nėra, yra koliažas iš pusiau atsitiktiniu vaizdų ir žodžių, kurie nereiškia nieko. Ir galiausiai, nors, pasak filmo titrų, prie muzikos prisidėjo žymusis Jhonas Digweedas, bet skamba ji labai skurdžiai. Stuksi, stuksi, stuksi... ir tiek.
