Baltas pavydas – geras pavydas
Alytaus rajone Likiškių kaime gimusi M. Baranauskienė 1938–1942 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Agronomijos fakultete. Jį baigusi, dirbo šioje aukštojoje mokykloje. 1948 m. pradėjo dirbti tuometinėje Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (dabar Lietuvos žemdirbystės mokslinis institutas). Čia, nelengvame daržovių sėklininkystės ir agrotechnikos bare, ji dirbo 52 metus – iki 1994 m.
Nuo 1959 m. iki 1989 m. dar vadovavo Lietuvos respublikinio agroprekybinio susivienijimo „Sodai” daržininkystės sekcijai.
Abu M. Baranauskienės darbo barai buvo labai susiję, realizuojant jos svajonę – kad Lietuvoje būtų auginamos ir vartojamos vertingos retosios daržoves.
Pasakoja M. Baranauskienė: „Visko pradžia buvo Bandymų stoties direktoriaus žodžiai, kad reikia kurti prieskoninių daržovių kolekciją. Man kilo klausimas, iš kur imti sėklą. Pagrindines daržoves, taigi ir jų sėklą augino tik keli ūkiai. Kita sėkla tuomet auginta individualiame sektoriuje, o jis buvo draudžiamas. Ėmėm į valdžią rašyti, kad leistų prieskoninių daržovių sėklas auginti ir individualiame sektoriuje. Šiai veiklai pajungiau Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės draugiją.”
Jubiliatė mena susirgusi baltu – geru – pavydu, kai 1965 m. apsilankė Lenkijoje, 1968 m. – Bulgarijoje, 1972 m. – Vokietijoje ir ten susipažino, kaip auginamos vertingos daržovės, kurių Lietuva nė nežinojo: „Pavyzdžiui, teko susipažinti, kaip auginami brokoliai, jie 2,7 karto vertingesni už gūžinius baltuosius kopūstus.”
„Mūsų Marijenka”
Agronomės apmaudą didino ir tai, kad, tarkim, šaldymo įrangą įsigiję lenkai brokolius užšaldo ir eksportuoja į Švediją – savo šaliai naudingus prekybinius mainus vykdo: „Tai mane taip pat labai paveikė.”
Bet kur gauti tų vertingų prieskoninių bei kitų gimtojoje šalyje retų sėklų – jas būtina čia dauginti ir platinti žmonėms?! – suko galvą M. Baranauskienė.
„Eureka!” Ne taip toli Leningradas (dabar Sankt Peterburgas), sąjunginis daržovių susivienijimas: „Jis pagrindinių ir retesnių daržovių geras sėklas, kurių gauna iš visos Europos, net Amerikos! – siuntinėja po visą Sąjungą. Bet mums, į Lietuvą, atsiunčia pavėluotai – kai sėja pasibaigusi.”
Kad laiku gautų sėklų, ponia Marija sumanė į minėtąjį Leningrado susivienijimą pavasarėjant vykti su dovanėlėmis.
„Kartą mane į geležinkelio stotį lydi direktoriaus pavaduotojas. Pakelia mano nešulį ir klausia: „Ar akmenų prisidėjai?” Ne akmenų – vežiau 5 dėžutes saldainių asorti, 3 kilogramus triufelių. Pereidavau Leningrade per kabinetus ir papildavau ant stalų vaišių. Geri santykiai užsimezgė tarp manęs ir susivienijimo darbuotojų. Jie, manęs sulaukę, sakydavo: „Naša Marijenka prijechala” („Atvyko mūsų Marijenka”). Neva niekas su tokiomis lauktuvėmis neatvažiuoja, kaip aš”, – prisimena M. Baranauskienė.
Jau kitą dieną ji turėdavusi gerų veislių salierų, porų, brokolių, žiedinių kopūstų, kitų daržovių sėklų.
Vėliau lauktuvių į Leningradą veždavusi po šakotį, iškeptą iš beveik 60 kiaušinių: „Sensaciją ten sukėliau, atvežusi šakotį. Visiems pasakiau per pietų pertrauką atsinešti puodelius ir „kipiatok” (virdulį su karštu vandeniu). Kai viduryje stalo pastačiau šakotį, pasigirdo: „Nuostabu! Kas tai per pyragas?” Sakau: „Bolšaja jaičnica” („Didelė kiaušinienė”).
Lauktuves mokslininkė pirkdavo už savo pinigus: „Nė vyras, nė kiti šeimos nariai nežinojo, kad perku. Nesakydavau ir tiek, nors jie man nė nebūtų draudę. Nesismulkindavau ir darbe – neprašydavau, kad už Leningrade įsigytas sėklas būtų grąžinti pinigai.”
Ir mokslinis, ir fizinis darbas
Nuo 1964 m. M. Baranauskienė vadovavo Vytėnų sodininkystės–daržininkystės bandymų stoties Daržininkystės skyriui, nuo 1972 m. – Lauko daržovių ir agrotechnikos sektoriui.
Dideli jos mokslinio tiriamojo darbo daržovių sėklininkystės agrotechnikos srityje nuopelnai: nustatyta ir į gamybą įdiegta gūžinių kopūstų, burokėlių, morkų pasodų (pirmamečių) laikymas kaupuose ir tranšėjose; kopūstų, morkų, burokėlių ir svogūnų sėklojų maitinamieji plotai bei sodinimo atstumai; pasodams auginamų morkų, ankstyvųjų gūžinių kopūstų sėjos laikas; kopūstų sėklojų tręšimas bei kotinių gūžinių pasodų auginimas; taip pat nustatyta nauja kopūstinės daržovės – brokolių sėklų auginimo agrotechnika. Moteris sukūrė ridikėlių „Kretingos pagerintieji”, drauge su kolegomis – paprikos „Reda”, svogūnų „Didieji” bei „Babtų didieji” veisles.
„Mūsų daržovių kolekcija garsėjo sąjunginiu mastu. Mūsų sėklų daug kas reikalaudavo. Todėl reikėjo organizuoti standartus atitinkančių sėklų dauginimą, o tam reikėjo Vyriausybės sutikimo. Kainų komitetas leido, kad sėklas augintų ir sodininkų draugijų (dabar bendrijų) nariai. Labai daug sėklų užauginome 1972 m.”, – aiškina mokslininkė. Ji, kolegų prisiminimu, Bandymų stoties kolekciniuose plotuose plušėdavo kaip lygi su pagalbininkėmis, kurių pareiga buvo vadinamieji juodieji darbai: sodinimas, ravėjimas ir pan. Net savaitgalius prie augalų leisdavo.
O ką reikėję daryti, sako ponia Marija, jei pagalbininkes gaudavusi tik tada, kai jos kitų skyrių laukus apsėdavusios, apsodindavusios – „juk fenologiniai reiškiniai neleidžia vėluoti?!”
M. Baranauskienės puoselėjama daržovių kolekcija nuo 12 arų padidėjo iki 1, 5 ha.
Kai myli, ir jauti
„Mano vadovaujame skyriuje buvo apie 20 skirtingo charakterio moterų, kai kurioms viskas būdavo negerai, jos joms keliamus reikalavimus permesdavo ant kitų pečių. Kai manęs kas nors klausdavo: „Kaip tu su jomis susitvarkai?”, atsakydavau posakiu, kad vienus reikia patraukti, kitus – pastumti, – mena mokslų daktarė M. Baranauskienė. – Pasitaikydavo visko – reikli buvau: pagalbininkėms tekdavo ir griežtesnį žodį pasakyti, kad viską gerai atliktų.
Kolekcijų ploteliai maži – mechanizacijos nepritaikysi; augalai skirtingi – reikia žinoti jų agrotechniką, o ne geriausias pagalbininkes man skirdavo. Jos man priekaištaudavo: „Jums niekada neįtinkame!” Sakydavau: „Ne man neįtinkate, o augalams.” Paskui man nusibodo vedėja būti – pasiprašiau atleidžiama iš šių pareigų ir namie mokslinį darbą dirbau.”
Ponia Marija, paklausta, su kuo jai buvę lengviau, mieliau dirbti – su augalais ar žmonėmis, sako: „Augalas tyli, bet vis tiek būtina jausti, ko jam reikia. Kai juos myli, ir jauti.”
Nelengva yra bėgti paskui daktarės Marijos mintį, reiškiamą giedros nutvieksta greitakalbe. Moteris neneigia, kad jos žvalumo, stiprios sveikatos šaltinis – daržovės – „juk žinau jų biocheminę sudėtį” – bei žolynų – citrininių melisų, raudonėlių, kitų – arbatos.
Vasarą jos vartojamos žalios, žiemą – džiovintos.
Apie 5 tūkstančius Lietuvos moterų kursuose išmokiusi, kaip auginti retesnes prieskonines ir kitokias daržoves, daugybės straipsnių autorė bei 20-ties knygų bendraautorė, aibes garbingų apdovanojimų pelniusi M. Baranauskienė apgailestauja, kad šių augalų sėklos šalyje nebuvo vertinamos nei anksčiau, nei dabar – niekas nesirūpina jų kokybe. Užuot tai darius, tenkinamasi olandiškomis sėklomis.
