Esate pirma Lietuvoje moteris, gavusi pulkininkės leitenantės laipsnį. Kaip pavyko prasibrauti pro vyrus?
Iš tiesų pro juos nesibroviau. Nors ir sakoma, kad blogas tas karys, kuris nesvajoja tapti generolu, tokio tikslo, kaip pasiekti aukščiausią laipsnį, neturėjau. Tiesiog stengiausi nuoširdžiai eiti savo pareigas. Krašto apsaugos sistemoje dirbau nuo 1991 metų, taigi teko dalyvauti ir kariuomenės kūrimo, ir integracijos į NATO procesuose. Buvo malonu gauti pulkininko leitenanto laipsnį, nes jaučiausi įvertinta.
Ką veikėte tą dieną, kai jis buvo suteiktas?
Ta 2002-ųjų sausio 23 diena prasidėjo įprastai. Nenujaučiau, kad ji bus kitokia - vadovybė ir personalo tarnyba nesakė šios žinios. Man buvo pasakyta likus pusvalandžiui iki laipsnio suteikimo ceremonijos, tad negalėjau kaip nors ypatingai pasiruošti. Reikėjo priimti iššūkį tokiai, kokia buvau tarnyboje kiekvieną dieną. Šiandien prisimenu tik didelį žurnalistų susidomėjimą, begalę interviu, skambučių, sveikinimų, taip pat Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės sveikinimą.
Moteris ir karas atrodo nesuderinami dalykai. O gal suderinami?
Manau, kad karas yra karas, jis nesuderinamas nei su moterimis, nei su vyrais. Tai žmogiškumo antipodas. Deja, karų pasaulyje vyksta, ir jie neapsieina be moterų. Tačiau net ir per karą moterų misija išlieka humaniška. Dažniausiai kovoja vyrai, o moterys gelbsti karių gyvybes. Jos suteikia kariuomenei humaniškumo atspalvį, priverčia vyrus pasitempti.
Kodėl rinkotės karininkės profesiją?
Jau turėjau aukštąjį ekonomistės išsilavinimą, tad kai atėjau į krašto apsaugos sistemą, man buvo per 30 metų. Paskelbus nepriklausomybę dauguma nusprendė ieškoti savo nišos gyvenime. Gavau pasiūlymą dirbti Krašto apsaugos departamento Finansų skyriuje ir jį priėmiau, nes jau turėjau finansinio darbo patirties. Praėjus daugiau kaip metams daviau priesaiką - man buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Taip savo gyvenimą susiejau su Lietuvos kariuomene. Manau, tie 15 metų buvo patys įdomiausi ir prasmingiausi mano gyvenime.
Antpečiai įpareigoja?
Labai. Turi visada būti pasitempusi, tvarkinga, mandagi. Ypač kai esi viešumoje ir vilki uniformą. Tada jau nesi tik tu, esi krašto apsaugos sistemos įvaizdžio dalis.
Jūsų giminės moterys - karingos?
Manau, kad ne. Moterys yra labai moteriškos. Bet gal dzūkiškas charakteris, tėvų įskiepytas pareigos ir dorovės jausmas kitiems atrodo kaip karingumas.
Ar esate dalyvavusi tikrame arba inscenizuotame mūšyje?
Teko prisidėti prie pratybų planavimo, stebėti mokymus Lietuvoje, inžinerinio ir artilerijos batalionų pratybas Didžiojoje Britanijoje, tačiau tiesiogiai dalyvauti - ne. Tuo metu moterys nelabai turėjo tokių galimybių. Dabar jau ne tik medikės, bet ir kitų profesijų atstovės vyksta į misijas. Jei nebūčiau išėjusi į atsargą, būčiau norėjusi pusmečiui išvažiuoti į Afganistaną. Gimiau keleriais metais per anksti...
Trys Jūsų norai.
Labiausiai noriu, jog mane supantys žmonės būtų sveiki ir laimingi. Taip pat labai norėčiau ką nors gero padaryti dabartiniame darbe, kad palikdama šią vietą galėčiau pasakyti: "Buvo prasmingas darbas." Trečias? Noriu išmokti gyventi čia ir dabar, be didelių ateities planų, tiesiog džiaugtis kiekviena nauja išbrėškusia diena.
Ko palinkėtumėte moterims karėms?
Šis interviu rengiamas gražaus jubiliejaus išvakarėse: šį sekmadienį Lietuvos kariuomenė švęs 90-metį. Naudodamasi Jūsų žurnalo suteikta galimybe nuoširdžiai sveikinu visus karius profesinės šventės proga, linkiu garbingos tarnybos, kad Lietuvos žmonės didžiuotųsi savo kariais, o moterims - išlikti stiprioms ir ryžtingoms bei užsitarnauti pulkininko laipsnį.
