Pastaruoju metu dažnas šalies „foto meistras“ užmiega pasiektame lygyje – tapęs fotomeno žmogumi. Tarsi tas fotomeno žmogus būtų kokia savaiminė vertybė, o nuolatinė kitų kūrėjų kritika dėl „lietuviškos fotografijos taisyklių“ nesilaikymo – krizės fotografijoje pasekmė. Menas – ne bekonai, mene krizių nebūna, rašoma organizatorių pranešime spaudai.
Tai dar kartą įrodo šio albumo autoriai. Žinant kokiais fotografiniais keliais jie klajojo, kaip siekė tikslo, galima nuoširdžiai juos vadinti fotografijos džiazmenais. Ir ne todėl, kad juos pažįstame. Todėl, kad šis trio daro teisingas klaidas, kurios subtiliai papildo bendrą Lietuvos fotografijos orkestro pjesę.
Štai ką sako R.Parafinavičius: „Fotografija nėra svarbesnė už mylimo žmogaus akis ar patį gyvenimą, bet ji yra gana mielas gyvenimo pakeleivis. Ji irgi yra civilizacijos bandymas apgauti laiką greičiu. Mano protėviai skaptavo piešinius olose, vėliau sugalvojo drobę ir dažus, o aš turiu fotoaparatą. Tokį tinginių prietaisą. Ten, kur mano protėviai darbavosi mėnesiais, man užtenka sekundės. Paspaudžiu mygtuką, ir turiu paveikslėlį“...
Albumo fragmentai:
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją