Atrodytų, kad tokiems dalykams pavaizduoti reikėtų ko nors minkštesnio, nei vulkaninė ola. Tokiai didybei iki galo sukirti prireikė maždaug septynių šimtų metų. Pro čia mūsų eros pradžioje karavanai vienas po kito keliavo nuo vakarinių šalies krantų ir išsibarstydavo po visą šalį, tad judėjimas buvo rimtas. Todėl tokia vieta traukė ne tik vagis ir plėšikus, bet ir vienuolius ir geriausius menininkus.
Indijoje bent kol kas neatrodo, kad būtų daug tuščių plotų. Na, sąlyginai, aišku. Štai pas mus įprasta, kad nuo vieno iki kito labiau kūnais knibždančio taško yra laukai arba miškai. Čia judėjimas visur. Bent jau aplink kelią.
Eina, neša kažką, guli, valgo, ginčijasi, kasosi...
Tad toks kelių kilometrų ilgio olų kompleksas žavi dar ir savo tyla. Atėję žmonės ramūs, pagarbūs. Tik vaikai visur vienodi. Jei ekskursijoje daugiau nei du - rėkia lyg skerdžiami. Net žiovaudami. Ypač pamatę beždžionę. Gyvą.
Tokios ir mus pasitiko. Tai štai ta (ar tos), su kuria siūlo fotografuotis Palangoje prie tilto vasarą, yra iš tikrųjų gerai nugrimuota tingi ir soti katė. Nes čia esančios elgiasi visiškai kitaip ir už lenciūgėlio jų niekas nelaiko. Nelabai gali taip padaryt, matyt.
Visų pirma mane pamačiusi, arčiausiai buvusi veikėja su liemenėlės besiprašančiomis krūtimis staigiai atbėgo ir plačiu mostu trinktelėjus per kojas atsisėdo. Pradėjo spoksot į akis. Stoviu, rankos kišenėse. Stengiuosi parodyti, kad visa vaikystė, kaip ir Mauglio, prabėgo tarp banderlogų, tad niekuo čia niekas manęs nenustebins.
Spoksau ir aš.
Vytaras padoriau auklėtas - bananų nupirko ir į svečius ne tuščiom atėjo. Tik tie sutvėrimai nepuola pasitikti švaistydamiesi tokiom frazėm, kaip „ką jūs, ką jūs, nereikėjo...“. Išplėšė iš rankų ir čia pat sudorojo. Ir dar atsirūgo.
Daug jų čia. Ir mažiukai žiopliai ir keli vangūs senukai ir aktyvus jaunimas ir gaujos vadas. Du kartus pralėkę besivydamas kažką ir keikdamasis. Tokioje idiliškoje aplinkoje kiek užsimiršęs net nepastebėjau, kaip neatsargiai, gal ir kiek neatsakingai, greičiau - vien pokalbio palaikymui, pasiūliau Vytarui 10 eurų, jei užmintų ant šalia sėdėjusios beždžionės uodegos.
Grynai mokslinio eksperimento labui. Ir išimtinai tik dėl to, kad kitiems galima būtų papasakoti, kaip elgtis tokioje klastingoje ir nežinomoje situacijoje, jei panašus atvejis pasitaikytų netyčia.
Net tam tikras pasiaukojimas, sakyčiau.
Ar dėl paminėtos sumos, nors, greičiausiai irgi - tik vardan žinių, kolega sutiko. Lėtai koja net neužmynė, o vos vos lengvai kepštelėjo vienos, Vytaro garbei reiktų pasakyti, ne mažiausios beždžionės uodegą. Toji sustingo. Netrukus lėtai atsisuko. Pažiūrėjo į vienintelį šalia jos stovėjusį galimą tokio kontakto kaltininką ir staigiai pribėgusi griebė už kojos.
Tada atsitraukė, o jokios atsakomosios atakos nesulakus patraukė savo keliu toliau. Beždžionės ir žmogaus fizinio kontakto vietoje atsirado keletas įbrėžimų, o pasirodęs kraujas aiškiai parodė, kad eksperimentas baigtas. Vytaras sąžiningai uždirbo 20 eurų, o mes padarėme stulbinantį atradimą: beždžionėms ant uodegų patartina nelaipiot!
Dabar laukiu, kol ant kelionės draugo žandų pradės dar labiau augti plaukai, padidės iltiniai dantys, atsiras poreikis kažko ieškoti mano plaukuose ir stipriai pailgės galūnės...
Maistas čia nuostabus. Ir ne toks jau aštrus, kaip galima buvo tikėtis. Kol kas visos vidaus sistemos veikia be pažeidimų, įtartino judėjimo pilvo srityje nepastebėta. Valgom nedaug ir tik po kelis kartus per dieną. Klimatas toks, kad užtenka vandens ir vėl sotus.
Paplotėlis ir piršto dydžio mėsos gabaliukas su keliais padažais sugeba pasiekti tokį efektą, lyg ką tik būtum sunaikinęs tris cepelinus su spirgučių - grietinės padažu, vinigreto lėkštę ir kelis čeburėkus.
Tik arbata visur su pienu ir labai saldi. Bet pilstoma taurelėmis, tai ir nepaskęsti.
Svarstom variantą rytoj nuvažiuot 600 kilometrų iki pat šalies virtualaus centro - Nagpuro miesto. Priklausys nuo kelio ir salone suspaustų kūnų kondicijos. Bet kokiu atveju planuojam pajudėt 6 ryte, tačiau bet kokias pastangas daugiau pamiegoti atsigulus anksčiau nužudo dvidešimties moksleivių grupė, apgyvendinta už sienos. Tenka solidariai laukti, kol užmigsim visi kartu.
Aurugabadas- Nagpūras. Lapkričio 15.
Vis tik pajudėję į šalies gilumą numatytų laiku, pasiruošėm, kad 600 kilometrų atstumą įveikti mums prireiks ne mažiau, nei 15-kos valandų. Aišku, įmanoma ir greičiau, bet tuomet tai jau būtų profesionalus sportas be poilsio ir maisto. Kad ir nedidelio jo kiekio. Ankstus rytas vienodas visame pasaulyje: žmonės lėti, vėsiau, nei įprasta dienos metu ir judėjimas gatvėmis tik pradinėje stadijoje.
Todėl iš miesto išvažiavome greitai. Pirmas tikslas- Lonaro krateris. Prieš 50 tūkstančių metų čia nukritus meteoritui susiformvo ežeriukas. Gražus bet be žuvų - per daug šarmingas vanduo. Jau gerokai vėliau žmonių šalia pastatytos šventyklos šiais laikais nėra vien tik turistinės paskirties objektai. Čia verda gyvenimas, žmonės prausiasi, skalbia, gyvena.
Vaikai prašo ne dovanų ar saldainių, o pinigų. Bet kažkaip tingiai. Matyt iš įpratimo ir vyresnių pamokyti ištaria kelis kartus žodį „money“ ir pamiršta. Nugali tyras smalsumas, kurį visur, ir ne tik mažiesiems vagims, bet ir suaugusiems neblondinams, sukelia mūsų kameros, fotoaparatai, išvaizda.
Pakeliui daug tokių „tūkstančio galvų neskaičiuojant galvijų“ kaimelių. Indijos mastais - tai vienkemiai. Nuošalios sodybos.
Ieškojom puodo ir kokios nors žibalo viryklės. Prireiks, kai nuspresim kempingauti ir ragauti Vytaro pažadėtus patiekalus gamtoje. Yra tokia pas mus tradicija kelionėse. Pigu. Tokių daiktų paieška iš keliautojų nedažnai pasigirsta, tad vietos gyventojai nustemba. Po to jau šypsosi.
Jie nepratę, kad važiuojantys pro šalį atvykėliai sustotų čia. Tad mūsų puodų paieškos ir arbatos atsigėrimo procedūra pritraukė visus, kiek paeiti galėjusius ir nežioplinėjusius.
Nors anglų kalba yra viena iš oficialių Indijoje, vis tik toliau nuo didmiesčių ja susikalbėti sunku. Jie patys čia dažnai dėl to turi problemų. 40 procentų gyventojų kalba hindi. Iš viso čia kalbama 18-ka skirtingų vietinių kalbų ir dar apie tūkstantis dialektų. Išprotėti galima...
Vis tik vienas vaikinukas parodė iniciatyvą ir bendra informacija pasikeitėm: jis sužinojo iš kur mes, o aš supratau, kad jie džiaugiasi susitikimu. To ir gana. Dar paprašė parodyti savo šalies monetą. Kaip tik kišenėje 2 centai voliojosi. Dosnumo akimirkai pasidavus moneta atsidūrė jaunojo numizmato piniginėje. Bet ne šalia vietinių „skambančiųjų“, o už plastikinio, permatomo langelio, šalia mamos nuotraukos ir vieno iš tūkstančio induistų dievų atvaizdo.
Vyčio puse į išorę.
Palikus Lonaro kraterį ryžomės siekti Nagpūro: nebuvo prasmės stoti ir nakvoti ankščiau. Vėl teks vairuoti sutemus. Guodė tai, kad bent ne per naktį.
Mūsų operatorius Edis ieškodamas gražesnių kadrų užsiropštė ant automobilio stogo, tiksliau - ant ant stogo pritvirtintų kuprinių. Pajutęs, kad čia visai patogu ir erdvu pranešė, kad jo salone artimiausiu metu nelauktume. Prieštaraujančių nebuvo.
Kaip toj patarlėj: operatorius iš ratų, kiti pasnaust gali, kol vienas vairuoja. Ir tyliau ir vietos daugiau. Limuzino erdvėms prilygstantis rojus tęsėsi kokias tris valandas.
Policija sustabdžiusi mūsų draugui Habibui mandagiai paaiškino, kad toks komfortas yra apmokestinamas ir pasideginimas ant stogo turi stabilų ir daug metų nekintantį įkainį. Lygiai tūkstantis rupijų (apie 50 lt.). Susimokėkit prašom vietoje, nėra ko čia gaišti laiką važinėjnt į kasą ir panašiai. Šventė baigėsi.
Į pavakarę, jau temstant, dar vienas siurprizas. Įprasta, kad keliaudamas automobiliu daugmaž numatai, kur stosi degalų. Mūsų „mergina“ negodi- 10 litrų šimtui kilometrų- ne gobšumo rekordas. Tad atsarginiu baku neapsikraunam.
Tik šioje vietoje būtų buvę neprošal. Nes pasiekus planuotą degalinę mums buvo paaiškinta, kad visi normalūs žmonės žino, kad tokiu metu pas juos benzinas baigiasi. Lieka tik dyzelis. Jei jis netinka, laukit rytojaus. Žadėjo atvežt...
Tačiau sušvelnėjęs ir kojų susijungimą be sustojimo krapštantis vietinis „dievas“ informuoja, kad už 25 km yra dar viena degalinė. Ten tikrai rasim kuro. Teoriškai, jei visi 5 mūsų komandos vyrai imtųsi, galima būtų fiatą nunešti iki ten ant pečių. Tik va su visa manta tai jau sunkoka.
Tai supratęs pats, naujasis draugas kažkur nuėjo ir grįžo su ąsočiu. „Pagirdys prieš naktį“ - pamaniau. Negirdė, bet irgi neblogai: kokį litrą benzino iš asmeninių atsargų atnešė, supylėm į aparatą. Tik tokia paslauga kainavo dvigubai daugiau, nei įprastai. Nieko nuostabaus: individualus darbas su klientais.
Vėl pralošiau lažybas Vytarui. Maniau, kad tokio kiekio benzino vis tiek nepakaks pasiekti kitai degalinei. Net šiek tiek jau norėjau, kad taip būtų. Juk 10 eurų pastatyta. Bet apskaičiuota buvo tiksliai. Nors tik dėl to, kad nuokalnėse išjunginėdavom variklį. O tai jau - nesąžininga.
Įspūdžiai nuotraukose:
