Įdomiausias „komplimentas“ buvo toks, kad jis nebepainioja mano vardo su savo sekretorės vardu. Visų mūsų susitikimų iniciatorius buvo jis. Toks įspūdis, kad prisimindavo mane, kai jau visiškai neturėdavo ką veikti. Per pusantrų mūsų draugystės metų tik du kartus pati jam paskambinau, ir jis žiūrėjo krepšinį arba buvo užsiėmęs kažkuo kitu, ir neturėjo laiko kalbėtis. Po to neperskambino.
Dar vienas bruožas – pats kviesdavo ir siūlydavo kokias nors bendras išvykas ar kitas pramogas, bet dažnai kvietimą ir susitarimą pamiršdavo ir manęs apie pasikeitusius planus neįspėdavo. Po kelių mėnesių ir kelių tokių akibrokštų, kurie mane ne tik įskaudino, bet ir nustebino, aš pasistengiau pasitraukti nuo to žmogaus.
Keista tai, kad vos aš atsitraukdavau, jis pradėdavo ieškoti kontaktų, dažniausiais žinutėmis telefonu, sakydavo, kad aš labai brangi ir nenori manęs prarasti. Padėdavo labai daug pastangų, kad mane susigrąžintų ir vėl pradėdavo elgtis kaip anksčiau. Man susidarė įspūdis, kad jis buvo įskaudintas, arba taip manė, kitos moters ir už tą skausmą keršijo man, nors niekuo nebuvau jam nusikaltusi. Po pusantrų metų mūsų keistoko bendravimo ir eilinio jo demonstratyvaus parodymo, kad nesu jam svarbi, pats suplanavo mūsų kelionę, o paskui ją „pamiršo“, pasakiau, kad tokių santykių man nebereikia. Jis nepasidomėjo kodėl, tiesiog dingo. Gyvenau toliau, kol po pusantro mėnesio mano buvęs bičiulis apipylė mane įvairiausiais dėmesio ženklais (darbe paliktos gėlės, brangios dovanėlės ir pan.). Susitikus pasakė, kad esu labai jam reikalinga ir nori kurti šeimą su manimi. Savo nestabilų elgesį mano atžvilgiu paaiškino tuo, kad jo pirmoji žmona yra alkoholikė, todėl jam dažnai tenka keisti savo planus ir pasirūpinti dukra iš pirmosios santuokos. Užjaučiau jį, tačiau nepasitikėjimas nedingo.
Svarstant santuokos galimybes, aš įvardijau dvi problemas, kurios kėlė man nerimą: jo santykiai su pirmąja žmona, kuri galėjo skambinti bet kuriuo metu dėl to, kad norėdavo pasikalbėti, ir santykiai su jo šeima. Žmogus labai rūpinosi savo dukra, tėvais, broliu, seserimi ir visais kitais giminaičiai, bendradarbiais ir draugais ir nuolat teikė jiems pirmumą.
Pretendentas į vyrus patikino, kad buvusi žmona jį tik erzina ir jis nelaukia tų skambučių, o nuolatiniai giminaičių reikalavimai nusibodo. Aš tą žmogų mylėjau, į problemas, kurias iškėliau jis žiūrėjo panašiai ir mes pradėjome naują gyvenimą drauge. Po poros mėnesių susituokėme. Tada mus užgriuvo lavina pozityvios ir negatyvios informacijos ir dėmesio. Esame savo miestelyje žinomi žmonės, abu vadovai, todėl visuomenės dėmesio netrūko. Tuo pat metu pasipylė anoniminiai skambučiai, kuriuose buvo išsakomos mano arba jo nuodėmės. Mano vyro šeima, iš pradžių žiūrėjusi į mane tik atsargiai, užgriuvo su nuolatiniais ir kategoriškais reikalavimais dažnai juos lankyti, praleisti visus savaitgalius, spręsti jų problemas.
Po sutuoktuvių pastebėjau ir neslepiamą priešiškumą: jų keturiasdešimtmetis sūnus, tėtis, brolis nepasiklausęs vedė moterį su dviem vaikais. Per tris mėnesius mane užgriuvo tokia lavina, kad vos spėjau tarp visų laviruoti ir įtikti. Juolab, kad nesu namų šeimininkė ir velku didelį darbo krūvį.
Po vestuvių drauge apsigyveno ir vyro dukra iš pirmosios santuokos. Namuose trys paaugliai, kurie nelabai sutaria, vyras, kuriam nuolat naktimis skambina moterys, o dienomis – mama ir reikalauja dėmesio, konkurentų spaudimas parduoti verslą ir pan. Pablogėjo sveikata. Paaiškėjo, kad laukiuosi kūdikio ir mano organizmas vaisių priima kaip svetimkūnį.
Į visas mus užgriuvusias problemas vyras numojo ranka, tai smulkmenos. Stengiausi su juo suspėti aplankyti visus jo pageidaujamus vakarėlius, tuo pačiu būti motina trims vaikams, patrauklia moterimi, tai yra dariau viską, ko iš manęs buvo tikimasi. Persitempiau ir man teko sustoti. Nėštumą nutraukiau, nes mane ėmė siaubas vien pagalvojus, kad tokioje nesaugioje aplinkoje galėčiau nešioti kūdikį ir jį auginti. Vyro šeimos reikalavimai ir spaudimas vis didėjo. Išryškėjo trys meilės trikampiai: aš, jis, ir jo dukra, aš jis ir jo mama, aš, jis ir jo visi artimieji. Vyro dukra po pusmečio išėjo gyventi pas motina. Man priežasčių niekas neaiškino. Pasijutau, kad esu apsupta visokių intrigų, kurias kelia vyro artimieji. Vyro dukra meluoja man, meluoja savo seneliams, tie iš paskalų daro išvadas ir nurodinėja mano vyrui, kaip jis turi elgtis.
Jaučiausi vyrui nereikalinga, nesaugi ir pavargau nuo tos vienatvės dviese. Jis pats taip pat kankinosi. Įvykus konfliktui, susikraudavo daiktus ir išeidavo iš namų. Bent kartą per mėnesį grįžusi iš darbo nerasdavau nei jo, nei daiktų, tik raštelį, kad labai myli, bet negali su manimi gyventi. Po paros ar trijų grįždavo ir prašydavo priimti atgal.
Gyvenome mano namuose, nes jis butą buvo palikęs pirmajai žmonai ir dukrai. Jo išsikraustymai ir sugrįžimai jau tapo beveik rutina, tačiau vis viena labai skaudžiai veikdavo. Aš užsimiršdavau darbe, pradėjo studijuoti, kad tik būčiau užsiėmusi ir nebegalvočiau apie mane supantį košmarą. Iš vyro ir toliau girdėjau tik tai, kad jo artimieji turi teisę taip elgtis, o aš jiems paprasčiausiai pavydžiu, esu nesveika ir pan.
Pasiūlė kreiptis į šeimos santykių specialistą. Nuvykome. Sutarėme, kad pirmiausia psichoterapiją lankys vyras, nes aš buvau tokios būklės, kad net negalėjau kalbėti apie savo išgyvenimus. Jis keletą kartų tikrai nuvyko. Iš pradžių pajutau pozityvius pokyčius, tačiau tas truko neilgai. Vyras gyveno visiškai atskirą gyvenimą, nesirūpino nei namų reikalais, nei mano reikmėmis. Po pusantrų metų santuokos džiaugsmų pradėjau kalbėti apie skyrybas.
Vyras išėjo gyventi pas draugą. Aš jam pranešiau, kad labai blogai jaučiuosi ir lankysiuos pas psichoterapeutą. Tris mėnesius trukusi psichoterapija tikrai padėjo. Ta pati gydytoja konsultavo ir mano vyrą, todėl paaiškino, kad jo elgesys yra susijęs su jo vaikyste. Labai griežta mama kontroliavo jo gyvenimą ir jis savo pasaulį sukūrė meluodamas. Taip pat jis elgėsi ir su manimi: melavo ir dideliuose dalykuose, ir smulkmenose.
Sužinojusi, kad vėl laukiuosi kūdikio, gydymą nutraukiau. Vyras naujieną priėmė labai šaltai, nors visų mūsų santykių metu kalbėjo, kaip norėtų mažyčio vaikučio. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis gyvena ne tik su manimi, bet ir su kita moterimi. Jai meluoja, kad mes skiriamės, man meluoja, kad myli ir kuria ateities planus. Paprašiau jo daugiau nebegrįžti. Gal pusmetį guodžiau jį ir raminau, tikinau, kad jis sugebės atsistoti ant kojų, susitvarkyti savo gyvenimą. Jis tai prašydavo atleisti, tai būdavo agresyvus ir aiškindavo, kad aš pati dėl visko kalta. Viena nešiojau kūdikį, rūpinausi namais, grąžinau didžiules paskolas bankams, kurias paėmėme kartu, mėginau gelbėti pradėtus verslus. Likus kokiam mėnesiui iki gimdymo lyg ir atsitokėjau. Supratau, kad mano vadinamasis vyras elgiasi su manimi ne kaip vyras, o kaip išlepintas vaikas, kuriam tariama motina, tai yra aš, turi viską atleisti. Vaikučiui jau beveik pusantrų metų. Su jo tėvu atskirai gyvename jau dveji metai. Šalims susitarus skirtis jis su manimi nesutinka. Kartą per du tris mėnesius susiranda mane ir kalba, kad labai mus myli ir nori būti kartu ir padarys viską, kad aš būčiau laiminga. Arba aiškina, kad aš ne žmogus, ne moteris, prasta vadovė ir iš viso esu nieko verta ir skirtis jis sutinka, bet dokumentų nepasirašo.
Dabar suprantu, kad tai manipuliacija. Koks jo tikslas, nežinau. Kam kurti bendro gyvenimo planus, jeigu dabar gyvena su dukra ir teismas yra nustatęs mergaitės gyvenamąją vietą su tėvu. Apie tai sužinojau tik teismo posėdžio metu, kai nagrinėjo mano ieškinį dėl pinigų vaiko išlaikymui. Plačiai rašau dėl to, kad prarandu viltį atsitiesti. Dabar mane konsultuoja psichiatras, jo prižiūrima vartoju raminamuosius vaistus. Mano psichologinė būklė lyg ir neblogėja. Gyvenu nuolatiniame strese: viena auginu tris vaikus, verslas buvo atsidūręs ant bankroto ribos, bet kol kas pavyksta išsigelbėti, su vyru išsituokti negaliu, nes jis nesutinka, bankas ketina iš varžytinių parduoti namus, kuriuose gyvenu trisdešimt metų, nes pavėlavau sumokėti įmokas. Viena džiaugsmas – tai vaikai ir sunkus, bet įdomus darbas. Artimi santykiai su vyru nutrūko daugiau kaip prieš dvejus metus. Kitas aplinkybes išdėsčiau. Jaučiu nuolatinį nerimą, kartais apima neviltis, kad iš to mazgo niekaip neišsinarpliosiu. Geruoju susitarti negaliu, reikia pradėti ilgą, nemalonų ir brangų skyrybų procesą. Mūsų miestas – tai didelis kaimas kuriame mano vyras draugauja su visų teismų pirmininkais, pats dirba kontroliuojančioje institucijoje.
Labai sunku kovoti prieš visą sistemą. Esu išsekusi ir fiziškai, ir morališkai. Ir nežinau, kiek ilgai tokia būklė truks. Gaila žlugusių svajonių, jaučiuosi išduota artimiausio žmogaus ir kaip vyro, ir kaip partnerio. Iš visų jėgų stengiuosi, kad man būtų gerai. Bet procesas labai lėtas. Gal žvilgsnis iš šalies padėtų susivokti ir sustiprėti. Būsiu dėkinga už Jūsų vertinimus ir patarimus.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kuo sudėtingesnė problema, tuo menkesnės mano galimybės pagelbėti jūsų pasirinktu būdu. Dėl to atsakymas gali pasirodyti kiek sausas, visgi pasidalinsiu keliomis mintimis, kurios kilo skaitant jūsų laišką.
Pirmiausia noriu aprašyti paveikslą, kurį man nupiešė vaizduotė, susipažinus su jūsų pastaraisiais penkeriais gyvenimo metais. Visko pilna. Didelis juodai baltas raizginys. Apvalus dideliu greičiu riedantis kūnas, sudarytas iš persipynusių užsimerkusių ir garsiai šaukiančių žmonių. Jūs taip pat blaškotės visame tame. Tik esate atsimerkusi, išsigandusi ir nelabai suprantanti, kaip ten patekote. Man taip pat nėra aišku, kaip jūs atsiradote toje persipynusioje žmonių grupėje, kuri jus tarsi sniego lavina užgriuvo ir bandė įtraukti į save.
Regint tokį vaizdą, savo jausmuose aptinku nuovargio pėdsakus. Tai padeda geriau suvokti, kokia turėtumėte jaustis pavargusi, nesusipratusi ir vieniša, išgyvendama tokią sumaištį ir tuo pačiu metu būdama atsakinga už labai didelius ir svarbius dalykus. Dėl to pirmiausia, ką galiu parašyti, tai nedvejodama šokite iš to gniužulo. Tą šokimą aš suvokiu kaip realios pagalbos paiešką. Minėjote, kad lankėtės pas psichoterapeutą. Jei turite galimybę atnaujinti konsultacijas, tai yra pirmas dalykas, kurį vertėtų padaryti. Esamoje situacijoje svarbu susivokti, kas vyksta ir kokia jūsų vieta visame tame. Žinoma, būtų gerai, kad galėtumėte skirti laiko fiziniam poilsiui.
Dar pasidalinsiu keliomis mintimis apie situacijos priėmimą. Iš jūsų laiško panašu, jog jaučiatės kiek suklydusi, galbūt netinkamai pasirinkusi, tuo pačiu liūdinti dėl kito žmogaus išdavystės. Visgi sprendimą būti su šiuo vyru priėmėte jūs. Vadinasi, to pasekmės irgi yra jūsų. Bandymas pabėgti nuo nemalonios situacijos, apsimesti, kad viso to nebuvo, siekimas ištrinti, atsikratyti, siekis sukurti iliuziją, kad viskas yra gerai, yra žmogiškas, tačiau ne visada norimus rezultatus duodantis dalykas.
Nereikėtų vengti savo sunkumo suvokimo ir priėmimo. Verta įvardinti, ką davė šie penkeri metai, o ką atėmė? Kokioje situacijoje jūs esate dabar? Ką galite padaryti, būdama tokia, kokia esate šiuo metu, o kam reikia daugiau jėgų ir pagalbos? Kas jums gali padėti? Ką norite padaryti su savo santuoka? Ką jums reiškia oficialios skyrybos? Ko galėtumėte atsisakyti vardan geresnės fizinės ir psichologinės savijautos? Šie ir panašūs klausimai padėtų jums sustoti ir nusipiešti esamą situaciją.
Suprantu, kad sunkumus neretai norisi paslėpti po kitais rūpesčiais: mokslas, darbas ir panašiai. Visgi savyje neišspręstos problemos greičiausiai išlįs būnant ir su kitais žmonėmis. Todėl vertėtų sumažinti reikalavimus sau, leisti sau pabūti šiek tiek netobula, pavargusia, išsekusia ir kreiptis pagalbos.
Sėkmės. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
