Parodomoji meilė gimsta vaikystėje, kai, tarkime, darželio auklėtoja ar pradinių klasių mokytoja liepia jums nupiešti mamai ar tėčiui gražų paveikslėlį ir parašyti „Aš tave myliu“. Dar tenka parodyti meilę broliui ar seseriai, kurių nekenti. Reikia susikibti su juo rankomis ir pasakyti: „Aš tave myliu“. Po truputį į privalomos meilės sąrašą pakliūna giminaičiai, kuriuos būtinai reikia lankyti ir netgi bučiuotis. Vaikai ir sutuoktinis. Pasenę tėvai.

Labai paprasta, kai iš tiesų širdyje yra meilė visiems šiems žmonėms. Tada važiuoti pas juos yra malonu ir lengva. Tačiau ką daryti, jei viduje tuščia ar jaučiasi senos nuoskaudos?

Štai jūsų santykiai su motina yra šalti. Ji nelabai jus prižiūrėdavo, atiduodavo auginti tai seneliams, tai vesdavo į darželį. Ir štai motina jau sena, serga, ir giminės jums pasako, kad būtų gerai ją aplankyti. Telefoninio pokalbio su motina metu jūs nepajuntate didelių pasikeitimų - motina, kaip ir anksčiau, elgiasi su jumis šaltokai.

O gal tai tėvas, kuris vaikystėje gerdavo, smurtaudavo ir iš kurio namų jūs paskubėjote ištrūkti? Dabar jis irgi senas, irgi serga, ir nežinia, kiek pragyvens. Giminės sako jums, kad gyventi jam liko nedaug.

Abiem atvejais jūs jaučiate spaudimą - nuvažiuok ir parodyk tėvams meilę! O jei nenuvažiuosi - po to sau neatleisi.

Ir štai jūs sprendžiate: ar paklausyti giminių ir vis dėlto sukandus dantis nuvažiuoti? Atleisti viską ir parodyti tėvams meilę?

Ar paklausyti savo tylinčios bei įskaudintos širdies ir nevažiuoti? Tada jūs elgsitės nuoširdžiai, o giminės pasmerks jus už beširdiškumą! Ir jūs pati save pasmerksite.

Lengviausiai pasakyti - tai priklauso nuo jūsų vertybių. Ir kad šis klausimas yra platesnio klausimo dalis - ar jūs tikite, kad žmonių santykiuose verta rodyti kitam dėmesį, meilę klausant vien proto balso ir atsakomybės, ar geriau klausytis savo širdies impulsų? Ar daromas įspūdis ir mandagumo taisyklės yra svarbesnės už nuoširdumą?

Įsivaizduokime, kad jūs pasirenkate klausytis proto bei atsakomybės jausmo. Galbūt jūs netgi vadinate tai „sąžine“. Iš tikrųjų tai, ką mes darome, kad išvengtumėme graužaties, nėra visiškai teisinga vadinti sąžine. Greičiau tai – paklusimas tokioms elgesio taisyklėms, kurios viešpatauja jūsų giminėje. Sąžinė tikra to žodžio prasme - tai daugiau jausmas, kad elgiesi pagal bendražmogiškas taisykles. Tačiau koks jums skirtumas? Jūs nutarėte nesigraužti ir lankote artimuosius, nors širdis jūsų tuščia.

Tada jūs susitinkate su šiais žmonėmis. Jūs sėdite liūdnu veidu prie mamos ar tėčio ligoninės palatoje ir tylite. Jūs atsivežėte gėlių bei mandarinų. Jūs net pakštelėjote jam į skruostą. Ir paklausėte, ar nereikia pinigų.

O gal jūs lankote juos namuose. Ir jus kviečia prie stalo, ir jūs sėdite tarp senamadiškų baldų, valgote bei klausotės nieko nereiškiančių pokalbių. Jus palaiko tik viena mintis: „Aš darau tai, nes taip reikia. Po to nesigraušiu, nes bus padėtas „paukščiukas“: aplankiau.

Kas gali atsitikti tokio vizito metu?

Greičiausiai viduje jūs pajusite diskomfortą: skaudės galvą, degins skrandį, bus įtemti raumenys. Jūsų gerklė bus tarsi suspausta. Visa tai atsitinka tuomet, kai mes instinktyviai neleidžiame sau pasakyti: „Aš ant tavęs pykstu“ žmogui, kuriam bijome tai pasakyti. Nes yra priešingai veikiančių jausmų – baimė, kaltės jausmas, gailestis.

Ar iš jūsų parodyto dėmesio gims meilė? Vargu.

O dabar kitas variantas. Jūs išdrįstate parašyti tėvams (ar giminaičiams) nuoširdų laiškelį: „Man skaudu ir aš pykstu ant jūsų dėl to ir ano... tačiau žinau, kad jums dabar labai sunku, ir jei jūs norite, aš jus aplankysiu“. Toks tekstas, parašytas ar išsakytas, palieka jiems teisę priimti ar atmesti jus. Jei jiems iš tiesų lieka nedaug gyventi (o žmonės dažniausiai tai jaučia), jie greičiausiai padarys teisingą pasirinkimą. Atsakymas „Nevažiuok, jei nejauti , kad nori“- labai geras. Tik jame gali būti paslėptas kaltinimas - „Jei esi toks niekšas ir nejauti, kad turi aplankyti, tad ir nereikia“. Tada reikia suprasti: jis ant jūsų pyksta.

Tuomet lieka antras žingsnis – tekstas „Tu pyksti, ir aš pykstu. Ar susitinkame pasišnekėti?“ Čia jau nebėra kur slėptis. Susitinkate arba ne. Bet kokiu atveju jūs padovanojate žmogui vieną iš meilės prielaidų - nuoširdumą.

O ką, jei žmogus iš tiesų pasiruošęs jus priimti, prisiimti dalį atsakomybės už jūsų senas nuoskaudas? Tada jūsų vizitas pas jį atvers jums unikalią galimybę - patirti nesuvaidintą meilę. Ji slepiasi už nuoskaudų ir kalčių, ir nesvarbu, kiek laiko teks jums praleisti su tuo žmogumi - jūs niekuomet nepamiršite šio susitikimo. Ir vietoj graužaties likusį gyvenimą jausite dėkingumą sau ir kitam - abiem, kas padėjo jums atverti tiek metų viduje slepiamą jausmą.

Ar meilė visuomet ten slypi? Netgi tada, kai krūtinėje tuščia ir skaudu?

Jūs negalite to sužinoti, kol nepabandysite. Todėl kol kas tik patikėkite: ji ten.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją