Jau sakiau, kad susipažinome visiškai ne romantiškai. Nesvarbu, kad buvo graži saulėta diena. Beprotiškai graži vasaros diena. Susitikome prieš metus ir iš karto pametėme vienas dėl kito galvas. Nereikėjo žodžių, užteko vien žvilgsnių.
Jei konkrečiau - susipažinome dideliame renginyje. Susirinko nemažai draugų bei pažįstamų, tarp kurių buvo ir jis. Kažkodėl niekad nebuvau jo mačiusi. Tiesa, žinojau, kad toks yra. Kad jis mano tuometinio žmogaus draugas, su kuriuo jie neretai bendrauja. Mus tris siejo didelė pažįstamų kompanija.
Taigi susipažinome baigiantis tai nuostabiai vasaros dienai. Vakarop, kuomet visi traukė į didelį vakarėlį. Maniškis, kažkodėl nusprendęs, kad man visai linksma ir vienai, keletui valandų dingo, apsireikšdamas vos kelioms minutėms. Kartais jo pasitikėjimas (o gal tiesiog abejingumas?) manimi vedė iš proto.
Jis labai ramiai žiūrėjo į tai, jog laiką leidau su naujuoju pažįstamu - jo draugu. Lygiai taip pat ramiai reagavo sužinojęs, kad mes ėmėme bendrauti ir vėliau. O bendravome iš tiesų tik draugiškai. Nesilaidėme jokiomis užuominomis, įsivaizdavome, kad esame geri draugai. Ir bendravome iš viso neasmeniškomis temomis.
Iš šono viskas buvo būtent taip, bet... Kas kartą pamąsčius apie jį, mane tarsi nupurtydavo elektra. Nuo pirmos akimirkos, kuomet susipažinome, žinojau, kad jaučiu jam visai ne tą patį, ką jaučiau iki tol. Sunku paaiškinti tą jausmą. Negalėjau jo išmesti iš galvos, negalėjau nustoti su juo bendrauti, negalėjau jam nieko apie tai sakyti. Niekam negalėjau to sakyti.
Guodžiau save, kad tai tik susižavėjimas. Dabar tik šypsausi... Nors ir žinojau, kad jis jaučia tą patį. Iš kur žinojau? Sunku paaiškinti, bet buvau tuo visiškai tikra. Iš jo žvilgsnio, iš to kaip kalba su manim... Iš to, kaip įsitempdavo, kai pradėdavau šnekėti, kai prieidavau arčiau, kai netyčia priliesdavau. Iš to, kaip reaguodavo, kai imdavau kalbėti apie tuometinį žmogų, jo draugą.
Įsitikinau tuo, kai vieną kartą netikėtai susitikom lengvai apgirtę. Vos kelios vyno taurės, o ryte nubudusi negalėjau suvokti to, ką jis man sakė. Negalėjau suvokt to, ką jam sakiau pati. Miriau iš gėdos, negalėjau žiūrėti į akis tuometiniam savo žmogui. Jis to nepastebėjo...
Kenčiau siaubingą sąžinės graužatį ir kartu tokią palaimą, tokį džiaugsmą, jog maniau, kad išprotėsiu. Keletą naktų pasislėpusi verkiau, dienomis vaikščiodavau buku veidu.
Tie keli vasaros mėnesiai buvo sunkūs. Milijonus kartų kaltinau save dėl visko, kas vyksta. Jaučiau tam žmogui nepaaiškinamą trauką. Drebėdavau vien nuo minties apie jį. Bijojau prisipažinti sau, kad tai ne susižavėjimas, o kažkas daug daugiau.
Kalbėjomės apie tai, paskui sekdavo tylos dienos. Abu suvokėme, kad elgiamės negerai. ABU. Tik tada, kai sutikau jį, išmokau sakyti ne AŠ, o MES.
Po kelių savaičių tylos, ilgo pokalbio su buvusiuoju, kuris prisiekinėjo, kad padarys viską, jog neišeičiau, po draugų ir artimųjų atkalbinėjimų, aš pasirinkau naująjį žmogų.
Mūsų vasaros romanas tęsiasi iki šiol. Jau daugiau nei metus aš apsupta begalinės šilumos ir pačių nuostabiausių akimirkų. Jiedu nebe draugai, bet svarbiausia, kad tarp mūsų visų bent jau didelė pagarba. Nežinia, kaip bus toliau, gyvenu ir mėgaujuosi šia diena. Nežinia, kas gali nutikti. Žinau tik tiek, kad be proto jį myliu.
