Nuo molinių indų, urnų, antikos herojų statulų iki vazoninių palmių ir Viktorijos laikų arbatos paviljonų – šios klasikinės sodo detalės, perduotos iš kartos į kartą, pasiekė ir naujuosius laikus. Didžiuliuose Renesanso laikų karalių soduose gausybė fontanų buvo harmoningai suderinti su statulomis, reprezentuojančiomis dievus, deives ir kitas mitines būtybes. Šios detalės išliko populiarios XVII ir XVIII amžiais, savaip atgydamos milžiniškuose formaliuosiuose Prancūzijos kilmingųjų soduose. Suklestėjus viduriniajai klasei, XIX amžiuje, jos perkeltos ir į mažesnius sodus. Tik, žinoma, ne originalai, o reprodukcijos.
Šiais laikais antikinės ar klasikinės detalės ne tik mėgstamos, bet ir garbinamos. Jų rasi tiek soduose, tiek namų interjeruose. Viktorijos laikų reliktai tapo neįkainojamomis antikvarinėmis vertybėmis, didžioji jų dalis – muziejų nuosavybė. Esant tokiai situacijai, kai tik dalelei „laimingųjų“ priklauso tikrosios vertės objektai, kiti pasitenkina, į savo sodus įsileisdami aukštos kokybės reprodukcijas ar tiesiog senoviškai atrodančius aksesuarus, nors ir neturinčius jokios istorinės vertės, sukurtus šiuolaikinių menininkų.
Statulos, fontanai, urnos, netgi kolonos ir pjedestalai, iškalti iš akmens, išlieti iš cemento, metalo, niekada nenaudojant sintetinių medžiagų, gali atrodyti beveik taip autentiškai, kaip ir jų prototipai, ypač ilgėliau stovėję įvairiomis oro sąlygomis lauke, o gal net dirbtinai pasendinti, apauginus samanomis ar kerpėmis, pakeitus skaisčią spalvą į gerokai blankesnę.
Reikalinga priežiūra
Sodo aksesuarai paprastai gali ištverti bet kokias oro sąlygas. Juo labiau, kad daugelis jų šiek tiek pasendinti atrodo netgi geriau. Tačiau šiokia tokia priežiūra nepakenks, nes, tarkim, tinkamai nepasirūpinus indais ar urnomis, nuo didelio šalčio jie gali suskilti. Paprasčiausia išeitis – nelaikyti šaltuoju sezonu lauke, o įnešti į vidų. Geriausia – nesodinti augalo tiesiai į sunkų konteinerį, o parinkti plastikinį puodą, kurį būtų galima įdėti į didesniojo vidų ir žiemai perkelti į kambarį. Dirbiniai iš geležies ar kai kurių rūšių plieno neapsaugoti, be abejo, surūdys.
Bronzai, tiek naujai, tiek senai, naudos duoda išankstinis padengimas vašku. Tačiau ant neapsaugotų dirbinių ilgainiui atsiradę žali vario sluoksneliai, kuriuos paprastai matome ant viešumoje stovinčių skulptūrų, net suteikia patrauklumo.
Akmens ar betono dirbinius geriau palikti stovėti tokius, kokie yra. Jei ant granito ar marmuro atsiranda dėmelių, galima pavalyti vandeniniu baliklio tirpalu (1 : 10).
