Išgirdau: „Užrakink šaldytuvą, paslėpk maistą...", bet matau, kad jos šaiposi.
Suprantu, kad užauginau nevykusį vyrą. Bet kaip galiu padėti sau? Nes man sunku ir finansiškai (turiu dar jaunesnę dukrą), dar sunkiau psichologiškai. Negi esu tokia pabaisa, kad gailiu maisto savo sūnui. Bet, kai pagalvoju, kad vien maitindama jį, privalau atsisakyti sau visko: išvykų, kelialapio, naujų batų, koncerto. Bijau išprotėti.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Labai suprantu jūsų skausmą, kai šalia esantis žmogus - jūsų vaikas, nėra tas, kuris padeda, o atvirkščiai tik dar labiau apsunkina gyvenimą. Visgi, gerai jūs pastebėjote, kad jis jau yra vyras ir per savo gyvenimą greičiausiai buvo taip mylimas, jog neturėjo didesnių įsipareigojimų ar atsakomybių, kas būtų išmokę gerbti kito žmogaus triūsą ir ne reikalauti, o kaip tik padėti.
Tinka čia ir protingų žmonių sugalvota patarlė, kad jei neprivalgei, tai nebeprilaižysi. Kai vaikui sukanka devyniolika metų, vargu ar dar galite tikėtis jį išmokyti elgtis kitaip, o ypatingai lengvu būdu. Tai yra suaugęs žmogus, su savo galiomis, valia, įsitikinimais, susiformavusiais įpročiais, požiūriu į žmones ir vykstančius procesus. Jis nebėra mažas berniukas, kuriam galima pritaikyti bausmę už netinkamą elgesį ar pareikalauti, kad liautųsi daręs tai, kas jums nepatinka. Tad verta ir pradėti nuo pokalbio kaip su sau lygiu: teisėmis ir pareigomis.
Pirmiausia pabandykite kalbėtis. Be priekaišto, noro atverti akis, moralizuoti ir panašiai. Kalbantis svarbu išsakyti savo jausmus. Kas jums yra sunku tokioje situacijoje. Verta pasidalinti savo noru, kad jis nors kiek prisidėtų prie maisto ir kitų buityje reikalingų dalykų. Tai yra normalu. Suaugęs žmogus turi turėti įvairius įsipareigojimus, tame tarpe ir finansinius, ypatingai, jei jis dirba, nesimoko ir pinigai yra skiriami savo malonumams ir pomėgiams. Nepamirškite paminėti, kad šie dalykai visai nesusiję su jūsų meile jam. Jis jums rūpi, tačiau tvirtai laikysitės savo nuomonės, jog jis turi prisidėti prie šeimos biudžeto.
Jei visgi pokalbis neduos rezultatų, tada belieka sukaupti visas jėgas ir pasakyti savo vaikui, jog jis gali rinktis: arba prisidėti prie buities namuose, arba gyventi savarankišką gyvenimą už jų ribų. Tai nereiškia, kad jį išvarote. Pradžiai pakaktų jums nusiimti atsakomybę nuo tokių dalykų, kaip aprūpinimas buities reikmėmis, patalynės ir drabužių skalbimas.
Valgį vargu ar apribosite, tačiau verta gaminti po nedaug ir tik tuomet, kai norite pati arba to nori dukra. Prieš pradėdama ko nors nedaryti už savo sūnų, būtinai jį perspėkite ir konkrečiai įvardinkite, kokios yra jo ir jūsų funkcijos. Kol jis neprisiima savo kaip suaugusiojo atsakomybių, tol jūs taip pat atsisakote vykdyti jo nurodymus.
Taip elgiantis svarbu sakyti savo sūnui, kad jį mylite, tačiau norite, jog jis supratų, kad jums sunku ir tikitės iš jo pagalbos. Tikrai sulauksite ūmios reakcijos, bandymo sumenkinti jus kaip motiną, prieštaravimų ir panašiai. Čia svarbiausia sakyti, kad tokia padėtis priklauso tik nuo jo. Jūs esate pasirengusi kalbėtis ir tartis, kai tik jis bus pasiruošęs. Nereikėtų pasiduoti pažadams. Situaciją verta vėl sugrąžinti į ankstesnes vėžes tik tuomet, kai susitarsite ir tas susitarimas bus įgyvendintas. Net jei sūnus bandys gelbėtis sakydamas, kad neturi pinigų, vadinasi, kol jų gaus, turi išgyventi pats.
Gali būti, jog neišvengsite ir kraštutinio sūnaus bandymo priešintis jūsų naujai tvarkai, tai yra išėjimo iš namų. Tačiau suaugę vaikai tam turi teisę, o kartais tai yra išeitis buitinėms problemoms spręsti. Tik šiuo atveju turite pati suvokti, ko siekiate, suprasti, kad paprastai jau įsenėjusių įpročių ir nuostatų nepakeisite bei pasiryžti vienokiems ar kitokiems veiksmams ir su jais susijusioms sūnaus reakcijoms.
Linkiu tvirtumo ir pasitikėjimo. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
