Prašau patarti, kaip elgtis šitokioje situacijoje.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Tėvams skirtas gana sudėtingas uždavinys: rūpintis savo vaikais, ugdyti, o atėjus laikui – paleisti ir jais pasitikėti. Suvokimas, kad vaikai nėra tėvų nuosavybė, kad jie turi turėti savo atskirą gyvenimą, savarankiškai priimti sprendimus, klysti ir taisyti klaidas, ateina palaipsniui. Jam reikalingas sąmoningumas ir drąsa.
Laisvės suteikimas vaikams neretai siejasi ne tik su nerimu, kad pastarieji netinkamai elgsis ar rinksis, bet ir su baime būti paliktiems. Atsakymą į klausimą pradėsiu šiek tiek paaiškindama, iš kur gali kilti jūsų tėvų noras apie jus žinoti kuo daugiau ir kiek įmanoma intensyviau dalyvauti jūsų gyvenime.
Bandymas geriau suprasti kitų žmonių elgesį, kartais pakeičia mūsų požiūrį į problemą, atpalaiduoja ir leidžia pamatyti iki tol neatrastus sprendimus.
Tokie santykiai, kur viena pusė bando kuo labiau prisirišti antrąją, yra gana dažni. Jie stebimi ne tik tėvų - vaikų atveju, bet ir vyro – žmonos, draugų, brolių – seserų ir net kolegų ar darbdavių bei pavaldinių. Noras kontroliuoti žmones kyla dėl kelėtos priežasčių. Viena jų - pačių išgyventa patirtis.
Pabandykite pasikalbėti su tėvais apie jų santykius su gimdytojais. Gali būti, kad jie išgyveno kažką panašaus ir tokį elgesį suvokia kaip meilės ir rūpesčio ženklą. Neretai kontroliavimą tėvai suvokia kaip dėmesingumą, norą, kad jų „mažyliams” sektųsi, troškimą apsaugoti nuo pavojų, nelaimių, suklydimų. Dėl šios priežasties, jiem yra svarbu žinoti, kas vyksta vaikų gyvenime, kad reikalui esant galėtų padėti, išspręsti, patarti.
Gali būti ir taip, kad jie patys nepatyrė daug šilumos ar globojimo (jų tėvai daug dirbo, anksti mirė, turėjo alkoholio ar kitų didelių problemų, šeimoje buvo daug vaikų ir t.t.) vaikystėje. Šie nepatenkinti poreikiai buvo perkelti į jūsų santykį ir užaštrinti. Daugelis tokių dalykų vyksta jų nesuvokiant ir nesuprantant. Kai buvote maža, jūsų tėvai išmoko jumis rūpintis, tačiau nepagalvojo, kad vaikams augant savo elgesį reikėtų keisti.
Kaip jau minėjau, dar viena noro kontroliuoti priežastis gali būti baimė likti vieniems. Taip neretai nutinka, kai tėvai augindami vaikus visą savo laiką, energiją, mintis nukreipia jų link. Žmonės tarsi atiduoda savo gyvenimą ir kai vaikams to nebereikia, jie jaučiasi neatliekantys jokio vaidmens.
Neturėdami naujų atsakomybių, pamiršę savo pomėgius, norus, su vaikais nesusijusius tikslus, juo labiau pasiligoję, jie kabinasi į santykį su vaikais, nes tik per juos suvokia savo egzistavimą, reikalingumą ir gyvenimo prasmę. Bet koks jūsų noras atsitraukti, susikurti savo, nuo jų nepriklausomą gyvenimą, jiems kelia baimę, kad vieną dieną, jie taps nereikalingi. Žinodami, kaip jautriai reaguojate į jų liūdesį, skausmą, nesąmoningai bando sužadinti kaltę jums, taip užsitikrindami savo vietą jūsų gyvenime.
Natūrali jūsų reakcija turėtų būti maždaug tokia: „Juk aš juos myliu ir jų nepaliksiu”, „Noriu turėti savo gyvenimą, tačiau jais visada rūpinsiuos”. Ir tai yra tiesa. Tačiau jūsų tėvų elgesys yra nesąmoningas. Jie tiesiog taip elgiasi ir greičiausiai supranta tai, kaip meilės jums ženklą. Aptarus, ką daro jūsų tėvai, reikėtų pamąstyti, o ką gi vertėtų daryti jums, kad galėtumėte apginti savo savarankiškumą ir privatumą.
Neparašėte, kaip tėvų kontrolė konkrečiai veikia jūsų gyvenimą, veiksmus, sprendimus ir panašiai. Ar jų bandymas dalyvauti jūsų gyvenime jus tiesiog vargina, ar tai kaip nors koreguoja jūsų elgesį? Reikėtų suvokti, kad tėvų elgesys nepasikeis jų iniciatyva. Bet kokie bandymai prašyti, kad elgtųsi kitaip, kaip jūs ir minėjote, sukelia pyktį, nusivylimą jumis, nerimą. Tai, ką galite padaryti - tai keisti savo požiūrį ir veiksmus.
Pirmiausia pagalvokite apie tai, kas verčia paklusti jūsų tėvų reikalavimams: pasakoti jiems apie tai, ko nenorite, suteikti informaciją, kurią mielai pasiliktumėte tik sau ir panašiai. Neretai būna, kad patys vaikai bijo įskaudinti savo tėvus, būti „blogi”, bijo tėvų pykčio ir liūdesio, dėl to paklūsta pastarųjų taisyklėms.
Minėjote, kad kalbėjote šia tema su tėvais ir tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Tačiau pokalbis nelygus pokalbiui. Jei prašome kitų žmonių, kad jie pakeistų savo veiksmus, vadinasi, patys tarsi nieko ir nedarome. Ten, kur norite išlaikyti savo privatumą ar apginti savo skirtingą nuomonę, tai reikėtų ir daryti.
Elgiantis kitaip nei visada, svarbu parodyti savo meilę ir pagarbą tėvams: „Aš jus labai myliu, tačiau mano sprendimas šį kartą bus kitoks, nei jūsų”, „Man labai svarbi jūsų nuomonė, tačiau kai kuriuos dalykus norėčiau nuspręsti savarankiškai”, „Man nepatinka, kad jūs klausotės mano telefoninių pokalbių, tačiau tai nereiškia, kad noriu ką nors nuo jūsų nuslėpti”. Pabandykite atsirinkti, ką norite sakyti savo tėvams, o ko ne ir išlaikyti savo nusistatymus.
Apginant savo nuomonę, nereikėtų tikėtis, kad tėvai tai priims ramiai. Žinoma, kad jiems tai bus skaudu. Tačiau svarbu žinoti, jog mylite savo tėvus ir tai, ką darote nėra koks nors nepagarbos ar jų atstūmimo ženklas. Gali būti, kad kaip nors pavyks pasikalbėti apie tai, kodėl jūsų tėvams norisi žinoti apie jus. Pamažu jie išmoks gerbti jūsų užsibrėžtą atstumą. Gali būti ir tai, kad supratusi, kodėl jie taip elgiasi, jūs pati šiek tiek atsipalaiduosite. Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad pagal galimybes tėvai turėtų kokį nors jiems patinkanti užsiėmimą, kuris padėtų šiek tiek atitraukti dėmesį nuo jūsų.
Pokyčiai, ypatingai susiję su tėvais, nėra lengvas žingsnis. Jei turėtumėte galimybę, būtų pravartu pasinaudoti psichologo pagalba.
Sėkmės. Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
