1995–1999 m. LNOBT sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Miegančioji gražuolė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Raimonda“, A. Cholinos spektakliuose „Medėja“ ir „Moterų dainos“, J. Smorigino – „Mano gyvenimas“ ir kt.
Apdovanota „Metų moters titulu“ (2003) ir Kristoforo skulptūrėle (1998), prestižiniu Alexandros Radius prizu (2002, Olandija) – 1988 m. įsteigtu žymios Olandijos balerinos. Taip pat R.Jezerskytė pelnė Mastricho Nyderlandų šokio dienų apdovanojimą (2002). 1999 m. šokti išvyko į Olandijos nacionalinio baleto trupę, yra viena iš penkių pagrindinių jos solisčių.
Balandį Amsterdame gavote pagrindinį vaidmenį „Gulbių ežere“. Ar džiaugėtės?
Odetos-Odilijos vaidmuo „Gulbių ežere“ – techniškai labai sudėtingas, visapusiškas, plačios emocinės skalės, tai balerinos karjeros viršūnė. Šis pasiūlymas, vaidmens kūrimas – visais atžvilgiais įsimintinas, giliai išgyventas.
Ar šis vaidmuo turėjo reikšmės asmeniniam gyvenimui?
Visada ruošdama vaidmenį dvasinės patirties semiuosi iš gyvenimo, galvoju, kaip jausčiausi, jeigu vaikinas įsimylėtų, o po to paliktų. Visa tai bandai išreikšti klasikinio baleto judesiais ir formomis. „Gulbių ežeras“ man yra labai artimas, nes jame glaudžiai susietas klasikinis šokis su emocine šiuolaikinio gyvenimo puse.
Paprastai „gryna“ klasika – estetiškai labai graži, tobulų judesių, „švarių“ formų, maloni akiai, bet norisi ir jausminių išgyvenimų. Šiuo požiūriu „Gulbių ežeras“, Odetos-Odilijos vaidmuo yra idealiausi.
Kurie iki šiol Jūsų sukurti vaidmenys buvo ir yra įdomiausi, artimiausi?
Įdomūs Georgeso Balanchine’o spektakliai „Apolonas Musagetas“, „Kam rūpi?“ (Who cares?), „Deimantai“, „Simfonija“, „Temperamentai“; patinka Hanso Van Maneno neoklasikiniai pastatymai, pvz., „Two Pieces for Het“, Krzysztofo Pastoro „Siuita dviem“ (Suite for Two). Labai įdomu buvo šokti Williamo Forsythe’o spektaklyje „Antra detalė“ (Second detail). Gal todėl, kad jis, o ne jo asistentė dirbo su mumis.
Apskritai Olandijos nacionaliniame teatre gera dirbti, nes dažniausiai atvyksta statyti patys choreografai, o ne jų padėjėjai. Choreografai paaiškina, kodėl ir kaip tą ar kitą judesį turi daryti. Tuo tarpu asistentai tik sustato, parodo, ką turi daryti vieno ar kito takto metu, bet nežinai esmės. Tai įkvepia gilintis į šokio dvasią. Kiekvienas vaidmuo ką nors duoda.
Jeigu dabar tektų baigti šokėjos karjerą, ar galėtumėte pasakyti, kad save kaip šokėją realizavote, sukūrėte pakankamai įdomių vaidmenų?
Esu visiškai patenkinta nuveiktu, pasiektu, dėl nieko nesigailiu. Aišku, noras šokti ir būti scenoje niekada nedings, tai – kraujyje. Kiek prisimenu, visuomet šokau, nemanau, kad kada nors šis noras išnyks. Žinoma, jeigu ir toliau turėsiu galimybę šokti, būsiu tuo patenkinta, laiminga. Jeigu taip nenutiks, būsiu patenkinta tuo, ką turėjau.
Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai į šokio pasaulį?
Nuolatos šokdavau namie, tai matydami tėvai nuvedė mane, keturmetę, į tautinių šokių būrelį Kaune. Sykį lankantis Vilniuje ir pravažiuojant pro M. K. Čiurlionio meno mokyklą, pastatas man atrodė labai gražus. Tėtis paaiškino, kad čia ruošiamos būsimos balerinos. Aš apsisprendžiau tapti balerina. Turėjau laukti ketverius metus, kad joje galėčiau mokytis.
Tikriausiai sutiksite, jog Jums pasisekė, kad visą laiką mokė Jelena Švedai, šįmet švenčianti šešiasdešimtmetį?
Tikrai pasisekė, esu laiminga, kad būtent ji buvo mano mokytoja nuo pirmos iki paskutinės klasės. Iš jos gavau daug žmogiškų ir profesinių dalykų. Ji buvo ir reikli, ir motiniška, nuolatos jaučiau jos dėmesį, globą. Ypač tai būna svarbu, kai augi, ieškai savo kelio, stiliaus.
Esate minėjusi, kad dirbdama teatre pristigote žvilgsnio iš šalies, globojančio pedagogo.
Su solistais dirba repetitoriai, bet kordebaletas paliktas likimo valiai, repetitoriai dažnai keičiasi, nėra asmeninio ryšio su kiekvienu šokėju.
Pažvelgusi atgal, kaip galėtumėte įvertinti savo patirtį LNOBT?
Tobulėti labai padėjo pedagogas Jonas Katakinas. Esu nepaprastai patenkinta ir dėkinga. Aišku, buvo ir sunkių momentų. Iš jo išmokau daug ko. Jis paruošė mane darbui Olandijoje, išmokė profesinių paslapčių, kurios labai pravertė čia. Niekas, kaip jis, su manim nedirbo. Šičia tenka daugiau dirbti savarankiškai. Žengiant profesijos keliu reikia turėti pagrindus. Be jų gal nenueisi šunkeliais, bet gali tekti ilgai ieškoti savo kelio. Katakinas įstatė mane į vėžes, teliko jų laikytis.
Minėjote, kad susiklostė labai geri kūrybiniai, profesiniai santykiai su buvusiu Olandijos baleto meno vadovu Wayne’u Eaglingu?
Anksčiau jis buvo Londono karališkojo teatro solistas. Jis – tikras profesionalas, talentingas pedagogas, kūrybingas choreografas. Repetuojant su juo, visada viskas pavykdavo. Silpna jo vieta – administravimas.
Dabartinis baleto meno vadovas, priešingai, yra daugiau administratorius negu kūrybos žmogus. Gal dėl to taip keičiasi trupės šokėjai, joje esu viena iš senbuvių. Dabartinis meno vadovas nesukuria bendruomenės atmosferos.
Kodėl nepabėgate?
Todėl, kad turiu Lietuvoje išugdytą stiprią valią! Dabar jauni šokėjai dvasiškai, psichologiškai būna daug silpnesni nei mano karta.
Turiu geras darbo sąlygas, galiu šokti įvairiuose spektakliuose, pastatytuose įvairių šalių skirtingo braižo choreografų.
Kitaip negu Lietuvoje, Olandijos baleto trupėje sprendimą skirti solinį vaidmenį priima pedagogų ir meno vadovų taryba, o ne vienas žmogus. Solistui prašinėti vaidmenų nereikia.
Neseniai Jums atlikta traumuoto kelio operacija, likus vos savaitei iki pasirodymo „Romeo ir Džuljetoje“. Numanau, kad tai privertė susimąstyti, ką veiksite baigusi šokėjos karjerą arba, neduok Dieve, jeigu fizinė sveikata nebeleistų toliau šokti?
Su trauma gyvenimas nesibaigia. Jei trauma tokia, kad negali šokti, vis vien gyvenimas eina į priekį. Žinoma, tokiu momentu būna skaudu, jautiesi pasimetusi, nežinai, ką veiksi. Juk ne juokai, kai visą tavo gyvenimą užėmė baletas, net minties nebuvo, kad kada nors negalėsi šokti. Kai aplinkybės priverčia, turi kažką daryti, ieškoti išeities.
Juo toliau, juo labiau džiaugiuosi, kad gyvenimas mane priverčia į gyvenimą žiūrėti plačiau. Dar kol kas nežinau, į kurią pusę mane likimas nuves. Norėčiau ką nors studijuoti. Bet dabar noriu grįžti į sceną ir šokti, o paskui žiūrėsiu. Jeigu pajusiu, kad nebeturiu tokio noro, imsiuosi ko kito. Esu laisvas žmogus.
Ar pensiją jau užsidirbote?
Čia pensija mokama sulaukus 65 metų. Palikę sceną po 20 darbo metų šokėjai pensijos negauna, reikia kažką dirbti.
Ko labiausiai pasiilgstate?
Pasiilgstu lietuviškos gamtos, visada gera sugrįžti į Tėvynę ir pajusti savo šaknis. Nuo to nepabėgsi. Dabar man visur gera, susirandi draugų, susikuri savo gyvenimą.
Užsiminėte, kad gyvenimas Lietuvoje Jus užgrūdino?
Dėl to esu patenkinta. Džiaugiuosi, kad vaikystėje, jaunystėje gyvenau Lietuvoje ir kad mano sesės joje užaugo, buvo išauklėtos lietuviška dvasia. Bet, antra vertus, naudinga pažinti ir kitokį auklėjimą, kad kai kurie dalykai gali būti sprendžiami lengviau, paprasčiau, be įtampos.
Man atrodo, kad Lietuvoje perimtas rusiškas auklėjimas prievarta. Olandijoje žmonės paprasčiau žiūri į problemas. Praverčia tai, kad tuos du auklėjimo būdus esi išbandęs, gali atsirinkti ir suderinti. Juk nei vienas, nei kitas nėra tobuli.
Kuo Jums – savo liberalumu ar kuo kitu – priimtina Olandijos visuomenė? Kodėl čia jaučiatės gerai?
Žmonės tiesiog atviresni naujovėms, jų neignoruoja. Pamatęs ką nors naujo, olandas neužsidengs akių ir nesakys: „Tai – blogai.“ Imponuoja pakantumas kitų nuomonei. Neegzistuoja nuostata, kad tik aš esu teisus. Nesijaučia užsidarymas. Tai palengvina bendravimą ir padeda augti, tobulėti, priimti kitų nuomonę, tradicijas. Tu pamatai, kad pasaulyje yra daug įvairovių, kad žmonės gyvena laisvai ir laimingai pagal savo taisykles. Man patinka atvirumas, geranoriškumas kitam.
Antrus metus per Lietuvos televiziją rodoma dokumentinė laida apie lietuvius emigrantus. Nemažai jų jaučiasi atvykėliais, gal net antrarūšiais. Ar Jūs jaučiatės visateise Olandijos gyventoja?
Čia jaučiuosi visaverte, visateise, jokios kitos minties nebuvo. Gal tai susiję su Amsterdamu. Žinoma, yra tam tikra riba, neįmanoma visiškai prisitaikyti, žinau, kad mano šaknys yra Lietuvoje. Kita vertus, aš jau negaliu visiškai pritapti Lietuvoje, nors ir kokios mielos šaknys būtų, tau primeta, kaip turi elgtis, daryti. Amsterdame žmogus daug laisviau mąstai. Mentalitetas keičiasi ir priklauso nuo gyvenamos aplinkos.
Olandijos ambasadorė Lietuvai yra palinkėjusi lietuviams būti labiau racionaliems, kaip olandai. Ar tapai racionalesnė, praktiškesnė nei anksčiau?
Olandai – praktiški, bet nesiūlyčiau tėvynainiams tapti panašiems į olandus. Lietuvaičiai turi išlikti savimi, nors ir kitokie. Nežinau, ar pasikeičiau, manau, kad visada buvau praktiškas žmogus. Bet aš ne vien tik praktiška, turiu ir kitų savybių, pavyzdžiui, artistiškų.
Mokykloje mėgote piešti, klausyti muzikos. Ar išsaugojote šiuos pomėgius?
Piešiu tik labai retai, sau, kai to norisi.
Gal ketinate rimčiau tuo užsiimti, tapti, pavyzdžiui, dizainere?
Įdomi mintis!
Kokios muzikos mėgstate klausytis?
Labai įvairios. Dabar iš sesers gaunu visokios elektroninės muzikos įrašų. Yra gražios, bet ne visa patinka.
Laisvalaikio turite nedaug, bet koks yra mėgstamiausias jo leidimo būdas?
Bet koks, ypač bendrauti su draugais.
Ar draugai – iš teatro?
Ir teatro, ir šiaip amsterdamiečiai.
Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos baleto šokėjams?
Džiaugtis gyvenimu! Ieškoti dalykų, kurie padaro juos laimingus. Nebūtinai tai turi būti baletas. Jeigu kuris nors jaučiasi laimingesnis gamindamas valgį, galėtų eiti dirbti virėju.
Ačiū už pokalbį.
Taip pat žurnale „Bravissimo“ skaitykite:
Gintautas Kėvišas „Svarbiausia – statyti įdomius spektaklius“
Vytautas Juozapaitis „Esu muzikuojantis filosofas mėgėjas“
Laura Karnavičiūtė „Teatro „Alla Scala“ istorija“
Beata Baublinskienė „Glaindborno operos festivalis“
