Pirmiausiai nuvažiavome į Orange Walk, iš šio miestuko upe organizuojami turai į Lamanai archeologinę vietovę. Plaukti reikėjo apie valandą, vis sustodavom tai krokodilų, tai vėžlių pažiūrėti. Medžiuose kabojo krūvos tinginių beždžionių, kurios per dieną pajuda tik keletą metrų, likusį laiką miega arba tingiai supasi ant šakų.
Vėliau jau iš tolo jaguaro riaumojimą primenančiais garsais pasitiko beždžionės staugūnai. Net keista: toks mažas padarėlis, o nuo garso net šiurpas eina. Patys Lamai griuvėsiai panašūs į jau matytuosius kelionėje per Lotynų Ameriką, tik džiunglės čia gerokai tankesnės ir iš jų kyšo viena iš aukščiausių ikiklasikinio majų periodo piramidžių.
Užsiropšti ant jos geriausiai keturiomis, taip darydavo ir majų šventikai, tuo pačiu pagerbdami savo dievus ir savęs neapsunkindami, mat laiptai dideli, o jie patys – žemaūgiai.
Iš viršaus atsiveria vaizdas į visas keturias puses. Nenuostabu, kad majai, prisivalgę stebuklingų grybukų, prigalvodavo visokių keistų dalykų, pavyzdžiui, paaukodavo kokį vargšą žmogelį, kad dievai būtų malonūs. Tiesa, “išrinktieji” tuo didžiuodavosi, nes keliaudavo tiesiai į geresnį pasaulį. Na, o mes turėjome grįžti atgal.
Orange Walk miestelyje, kaip ir kituose aplankytuose, visos parduotuvės ir užkandinės priklauso kinams, matyt, vietiniai tingi dirbti. Dar užtikome kelias indų parduotuvėles. Taip pat čia yra didelė religinė memonitų bendruomenė, kildinama iš Vokietijos.
Memonitai vyrai dažniausiai vilki džinsinius kombinezonus, o moteriškės - su XIX a. suknelėmis ir skrybėlėmis. Vaikų turi kiek Dievas duoda, gyvena be elektros, vandens atskiruose kaimeliuose. Ten augina vaisius ir darzoves, tiekdami apie 90 proc. maisto produktų visam Belizui.
Beje, memonitai čia ir yra patys turtingiausi, tik nežinia, kur leidžia pinigus. Tik kai kurie įsigyja kažką įspūdinga, pavyzdžiui, nuosavus malūnsparnius ir lėktuvus.
Toliau judam pakrantės link, o salas, kuriose susirenka daugiausia turistų panardyti, paliekam geresniems laikams. Belizas, buvusi sostinė, ispūdžio nepalieka, vakarais gatvėmis vaikščioti pasirodė gana nemalonu, o dabartinė sostinė, Belmopanas, atrodo, išdygusi vidury laukų lyg iš niekur. Čia norisi tik persėsti į kitą autobusą.
Pagaliau pajūrio miestelis Dangriga. Mūsų hostelis beveik ant kranto – tik vėl bėda, nėra nei vieno baro, aplink vien kinų užeigos! Kolegos keliautojai iš Olandijos nesuka dėl to galvos: butelis romo ir kolos - ir nereikia jokių barų.
Kitas dėmesį patraukęs mažulytis kaimelis - Hopkins – driekiasi pajūriu, čia viena vienintelė gatvė. Gražu, ir turistų beveik nėra. Pasirodo, dauguma miestelio gyventojų dirba abejuose kaimelio galuose įsikūrusiuose kurortuose, kur važiuoja pasiturintys žmonės ir už jų ribų nosies beveik nekiša.
Pavyzdžiui, plukdo mėgėjus nardyti į netoliese esančias saleles, prie antro didžiausio pasaulyje koralų rifo. Užsimanėm ir mes. Paslaugūs vietiniai bematant suranda vieną iš valčių savininkų, pravarde Blinkis, kuris kitą rytą atplaukė mūsų pasiimti.
Salelė kaip iš atviruko, išlipom, vaikinai užtempė valtį, Blinkis tik blinkt ir atgulė hamakan. Atsiduso, nusibraukė prakaitą ir tarė: “Another day in the office”. Ya man, ir aš tokio darbo norėčiau.
Nardyti čia nuostabu – koralinis rifas prie pat, negilu, milijonai žuvyčių, spalvotų, didesnių ir mažesnių. Matėm netgi barakudą.
Vakarėjant patraukėm į barus. Čia, priešingai nei Dangrigoj, gyvena keletas emigrantų iš JAV, kurie, atsidarę barus, maišo puikius kokteilius. Jei nori - netgi su dvigubu romu.
Dar čia labai populiarūs karaoke barai, kuriuose dainuoja visi, kas netingi ir traukia negirdėtas, nesuprasi, kurio laikmečio dainas anglų kalba. Paslaugūs vietiniai ir nelabai vietiniai vaikinai vėl sugalvoja, ką mes galėtume nuveikti kitą dieną – ogi aplankyti vieną krioklį su mielu baseinėliu.
Kelias į ten vietomis statokas – todėl priraišiota virvių, kurios padeda nenugarmėti žemyn. Prizas įkopus – puikus reginys ir maudynės vėsiame vandenyje. Grįžtam, turas po brangųjį kurortą, kokteilis už trigubą kainą, dar jūros, dar karakokės, dar romo su kola. Vietiniai sutikę mus kvatoja: užsukom vienai dienai, likom trims. Paperka tas žmonių svetingumas, tikrai paperka.
Vis dėlto atsispiriam pagundai čia apsistoti dar ilgesniam laikui. Traukiam į Placencia. Čia labiausiai įsiminė šokiai: jauni gražūs vaikinai šokdina pagyvenusias turistes damas, o mus viena alaus užsukusi moteriškė nusprendžia pamokyti Garifuna šokio “punta”.
Esmė – kratyti užpakalį. Užtat kaip... Man pakartoti nepavyksta ir nelabai norisi, draugei pavyksta geriau. Ir taip jau neįtikinamu greičiu būgnelius mušę vaikinai pasiekia dar greitesnį tempą. Tai – vienas iš ryškiausių prisiminimų, kurį išsivežu iš Belizo.
