Mano darbas irgi dėkingas tuo, kad nereikia visą dieną sėdėti ofise, būna įvairių komandiruočių, pažinčių su naujais žmonėmis. Ir iš karto galiu pasakyti, kad aš tikrai labai mėgstu bendrauti, pažindintis, man tai teikia didelį malonumą.
Mėgstu lengvą flirtą, tiksliau, gal reiktų sakyti, kad greit orientuojuos į žmogų, su kuriuo bendrauju, ir pagal tai matau, kad čia linksmiau, čia rimčiau, čia laisviau, o čia visai dalykiškai bendrauti reiktų. Nežinau, ar aiški mano situacija, nes norėjau papasakot, kad ko jau ko, bet bendravimo nebijau, esu kompanijos žmogus ir ne tik pati mėgstu dalyvaut ir bendraut, bet ir su manim kitiems būna smagu.
Bet yra problema, problema, kurios nesugebu perprasti ir niekaip negaliu išspręst ir rast išeities. Mano gyvenime turbūt buvo tik vieni labai rimti ir ilgi santykiai - keletą metų. Iki tol buvo irgi santykių nemažai, bet trukdavo mėnesį, du, tris.
Ir tada pradėjau draugauti su žmogumi, kurį pamilau be galo, be krašto, labai labai. Jis mane taip pat. Tačiau jau nuo pat pradžių daug konfliktuodavom - abu esam emocingi, tiksliai žinantys, ko norime ir mokantys apginti savo nuomonę. Žinoma, vis tiek kažkuriam tekdavo nusileisti. Paskui pradėjome gyventi kartu, buitis davė dar didesnę trintį. Bet mes tikrai labai mylėjom vienas kitą, tad pykomės, taikėmės, skyrėmės, vėl taikėmės. Buvo daug meilės, aistros, ašarų, pykčio, laimės, nuoskaudų, džiaugsmo...
Galiausiai tai pradėjo vesti iš proto taip smarkiai, kad jausdavau, jog tuoj pakriks nervai, padėtį sunkino tai, kad vis dar labai vienas kitą mylėjom. Bet reikėjo apsispręst ir padėt visam tam didėjančiam skausmui tašką.
Jau beveik 2 metai, kaip esam išsiskyrę. Labai sunkiai pakėliau tą skausmą, jau senokai gyvenom kartu, buvau atpratus būti viena. Tad kelis mėnesius tiesiog egzistavau, bet nuolatos "spardžiau sau užpakalį", kad judėčiau į priekį, neleidau raudoti per dienas (bet kartais tai būdavo neišvengiama), ieškojau kur gyventi, nusprendžiau pakeisti nemėgstamą darbą.
Tik naktimis mane kaip įkaitintu iešmu varstė sapnai, apie jį, apie mus kartu, apie laimę, kad esu ne viena ir vėl patenkinta. Rytais būdavo galima staugt iš skausmo... Bet, kaip sakiau, variau save į priekį, išgyvenau. O gal reiktų sakyt, kad dar vis kažkiek išgyvenu, nes vis dar negaliu į nieką, kas su juo susiję, žiūrėt kaip į visiškai neskausmingą dalyką.
Ta mano didžioji bėda, kad aš niekaip nesusirandu savo mylimojo, savo žmogaus, su kuriuo draugaučiau, mylėtume vienas kitą, planuotume ateitį ar tiesiog būtume laimingi. Jo nėra, jis niekaip neatsiranda. Kai praėjo metai po išsiskyrimo, man visi sakė, kad normalu, kad dar mažai laiko praėjo, nors aš tikrai norėjau artimo žmogaus, tada net lengviau išgyventi visus tuos išsiskyrimus.
Aš niekad nenorėjau būt viena, niekad nenorėjau ilsėtis nuo santykių ir pan. Bet štai, dar vieni metai, o nieko šalia vis dar nėra.. Ir mane pradeda imti panika. Kodėl manęs niekas nenori mylėti? Kodėl niekas nenori būt šalia manęs? Kodėl aš net į pasimatymus nesu kviečiama? Nes dažniausiai visi susitikimai su vaikinais būna arba atsitiktiniai, arba iš seniau su kuo nors susibendrauju, bet jokios iniciatyvos iš jų pusės.
Aš savo draugų (vaikinų ir merginų) klausiu: kas ne taip? Lyg nesu nei bjauri, nei bjauraus būdo. Man labai norisi apsikabinti, pabučiuoti, prisiglaust prie mylimojo, negaliu aš be tokių dalykų. Bet niekad nesikoriau niekam ant kaklo ir nesikarsiu. Parodyti dėmesį galiu, tačiau jei atsako nėra - nėra prasmės vaikščioti keliais apie tą žmogų.
Per visą laiką po skyrybų patiko tik vienas žmogus. Labai. Tačiau, kad ir smagiai praleidom laiką tą vakarą (apsiribojom bendravimu, bet buvo abiem tikrai linksma), jis daugiau nebepasirodė. Aš bandžiau pati jį pakalbinti, netiesiogiai, bet kad turėtų mano kontaktus, kad galėtume užmegzti pokalbį, be jis ant to neužsikabino ir daugiau nebelindau. Ir eilinį kartą likau nesupratusi, kodėl? Kas? Kaip? Ir vėl...
Esu labai atvira naujiems santykiams, esu ištroškusi netgi gražaus ir šilto bendravimo su vaikinu, kodėl nieko nesigauna? Dar draugai man sako, kad visko reikia išlaukti, kad galbūt turi praeiti laikas, kad galėčiau susidėliot, ką tiksliai norėčiau turėti. Bet aš žinau. Gal tai mano problema?
Kad tiksliai žinau su kokiu vaikinu norėčiau draugaut, kad žinau, kokių jo esminių savybių negalėčiau toleruoti, o su kokiom susitaikyčiau. Nesuprantu, niekaip nerandu ryšio visam šitam reikale. Ar gal vaikinus šiais laikais gąsdina linksma, gan pasitikinti (nesu agresyviai pasitikinčio tipo mergina), bendraujanti, simpatiška mergina? Kodėl tokia problema išvis kyla?
Nenoriu ieškoti vaikino pagal pažinčių puslapius, nes tada jausčiaus visai beviltiška... Kokia lyg ir nesu. Bet ta vienatvė taip slegia kartais (na, ir žinot, juk pavasaris dar savo duoda..), kad pagalvoju apie tuos momentus, kai nesipykdavom ir kaip man būdavo gera su buvusiuoju, kad turbūt jis štai turi merginą šiuo metu ir nesusiduria su panašiom problemom. Tada dar naktim jį susapnuoju po tokių pamąstymų ir ryte pasidaro dar blogiau.
Bet dieną vėl galiu savo mintis nukreipti optimistiškom linkmėm, vėl save nuteikinėju, kad viskas bus gerai, kad reik išlaukti ir pan. Paskui dar pasilinksminu kokiam vakarėly, dar labiau prasiblaškau, bet vėl praeina kiek laiko ir vėl ateina neviltis, suvokimas, kad niekas nesikeičia. Labai prašau, padėkite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Nepatenkintas poreikis būti kartu stiprėja ir slegia su kiekviena diena. Žmonės, trokštantys dalintis savo mintimis, švelnumu, išgyvenimais su kitu ir negalintys to daryti, išgyvena vienišumo jausmą, silpstantį pasitikėjimą savimi ir vis labiau blėstančią viltį, jog gyvenime atsiras tas taip ilgai lauktas. Natūraliai kyla klausimas, ką darau ne taip, kad tas didelis troškimas būti dviese taip ir lieka troškimu.
Jūsų noro sužinoti, kas su jumis ne taip ir kodėl jums nepavyksta užmegzti abipuse simpatija pagrįstų santykių, negalėsiu išpildyti. Tai galima atlikti tik gyvos konsultacijos ar psichoterapijos metu. Per daug nežinomųjų apie jus, kad drįsčiau spręsti apie jūsų elgesį ar nuostatas, kurios apsunkina ryšio užmezgimą ir jo palaikymą. Visgi pabandysiu įvardinti tam tikrus dalykus, kurie man iškilo skaitant jūsų pasidalinimą problema.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gebėjimas bendrauti, linksmumas, drąsa užmegzti santykius su priešingos lyties atstovais, mokėjimas būti kompanijos linksmintoja ir panašiai, negarantuoja galimybės užmegzti ilgalaikius santykius. Kaip ten bebūtų, tikrai nėra daug vyrų, kurie pasižymi dideliu pasitikėjimu savimi, o daugelis jų nori būti reikalingi merginai.
Kita vertus, ir jūsų amžius nebėra paaugliškas, kai žmonės dažniau renkasi vienas kitą pagal išorines savybes: linksmumą, išvaizdą, gebėjimą bendrauti ir panašiai. Vyresnio amžiaus žmonėms tai nėra bereikšmiai pasirinkimo kriterijai, tačiau asmens branda, kuri reiškiasi vidine ramybe, įdomiu požiūriu, pradedančia skleistis išmintimi ir panašiais dalykais, įgauna vis didesnę svarbą. Kaip minėjote, pati turite aiškius kriterijus, su kokiu žmogumi būtumėte, o kokį būtų sunku toleruoti. Tokių apsibrėžimų turi ir kiti žmonės, ir kuo toliau, tuo daugiau.
Kodėl apie tai rašau? Neretai būna taip, kad ypatingai susikoncentravę į kito žmogaus paiešką žmonės pamiršta save. Kartais visos mintys yra sutelktos tik apie tai, kur ir kaip surasti tą vienintelį. Deja, net ir nepastebimai, mums nežinant ir negalint labai kontroliuoti, tai, ką mes galvojame, atsispindi mūsų elgesyje, veiksmuose, pokalbiuose. Vidinis nerimas, per didelis troškimas surasti ne šiaip kokį, o tinkamą žmogų, duoda visai kitus rezultatus nei tikimės.
Dar vienas dalykas, į kurį norisi atkreipti jūsų dėmesį, tai vis dar išgyvenami jausmai buvusiam draugui. Po skyrybų neretai kyla mintis tuštumą užpildyti kuo nors kitu. Tačiau tai vis dėlto nepadeda išvengti sunkumo, kurį palieka santykių baigtis. Dažnas negebėjimo atsisveikinti ir paleisti buvusius svarbius žmones rezultatas yra gyvenimas nuolatiniame jų šešėlyje: naujai sutikti asmenys lyginami su buvusiuoju, visi atrodo ne tokie kaip jis ir panašiai. Prie ir taip jau turimų kriterijų, per kuriuos galbūt nematote dalies žmonių rodomo dėmesio, yra dar vienas ir gana didelis – būti tokiu, kaip jis...
Kone visi žmonių veiksmai yra nukreipti siekiant jų suvokiamos laimės. Daugelis mūsų susikuria savo laimės vaizdą ir nesąmoningai reikalauja jo iš aplinkinių situacijų. Tačiau, kaip taisyklė, tas įsivaizdavimas yra kur kas siauresnis, nei gyvenimas mums suteikia. Gali būti, kad šiuo metu jūs nepastebite puikių pasiūlymų, kaip galima išnaudoti laiką, kurio neturėtumėte, jei užmegztumėte reikšmingus santykius. Žmonės turi gebėjimą valdyti savo poreikius arba suvokti, kad viskas turi savo laiką ir vietą. Tuo šiuo atveju geriausia ir pasinaudoti.
Taigi bene svarbiausias dalykas, kurį galiu jums atsakyti, tai pasiūlyti išnaudoti šį laiką prasmingai: sau, draugams, artimiems žmonėms, savo pomėgiams, asmenybės stiprinimui ir turtinimui. Negaliu pažadėti, kad sugebėsite visiškai nukreipti savo žvilgsnį nuo begalinio noro turėti artimą žmogų ar kad taip pavyks pasiekti tikslą, tačiau tai padės kiek atsipalaiduoti ir nešvaistyti laiko, kurio nėra tiek daug, kiek mes kartais įsivaizduojame. Minėjote, kad neturite poreikio būti viena ir panašiai. Bet dabar turite laiko pažinti save ir labiau su savimi susidraugauti. Galbūt atrasite save ne tik, kaip kito žmogaus dalį.
Nuoširdžiai linkiu jums gražaus laiko su savimi... Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
