Po kurio laiko kolegė vėl paprašė pagalbos, o Nataša vėl sutiko. Tačiau kai kolegė vėl atėjo su eiliniu prašymu, Natalija negalėjo jai skirti dėmesio – reikėjo važiuoti į stotį pasitikti mamą. Galiausiai kolegė, jau įpratusi naudotis svetimu darbu, laiku atiduoti ataskaitos nespėjo.
Vis dėlto teisindamasi prieš viršininką ji kaltę suvertė draugei. Atseit ji ataskaitą visada rengia kartu su Natalija, o šį mėnesį pastaroji nuo darbo išsisuko. Šefas nesigilino į darbo proceso subtilumus, juolab kad tikroji kaltininkė visa savo esybe išreiškė teisėtą pyktį, o Nataša tik pasimetusi tylėjo. Galiausiai ją nubaudė visai nepelnytai. Žinoma, čia reikėjo pasiaiškinti, bet teisintis mergina nemėgo, o kalta ji jau tapo...
Gal ir nereikėjo taip smulkiai pasakoti šios negražios istorijos, bet, deja, tokios situacijos atsitinka pernelyg dažnai. Apmaudu? Ir dar kaip. Po tokių atsitikimų dingsta bet koks noras padėti artimui. Bet gerai pagalvojus... Žmonės dažnai būna patys kalti, kad juos padaro atpirkimo ožiais.
Šiuo atveju nemokėjimas atsisakyti, pasiruošimas bet kada ateiti į pagalbą ir nepaprašyti už tai nieko galiausiai baigėsi tuo, kad pagalba ėmė atrodyti savaime suprantamas dalykas. Prie pagalbos priprasta ir manyta, kad jau nė nereikia dėkoti. Tačiau kai tik pagalbos rankos žmogus nebeištiesia, net dėl pateisinamos priežasties, prašytojui kaip refleksas suveikia protestas ir nuostaba: „Kaip gi taip? Visą laiką buvo, o dabar ne?“
Ką daryti?
Kad jums neatsitiktų nieko panašaus, nesuteikite pagrindo kolegoms laikyti jus niekad neatsisakančiu padėti darbiniu kuinu. Tai visai nereiškia, kad nereikia padėti, bendradarbiauti ir dalyvauti. Bet darykite tai apdairiai.
Nereikia prisiimti sau kieno nors kito atsakomybės, padėti kolegoms, jei dėl to nukenčia jūsų darbas, net jei jie ir labai prašo. Išmokite pasakyti „ne“ ir leisti suprasti, kad paslauga – jūsų gera valia, o ne pareiga. Kitaip galite tapti savo pačių gerumo auka.
Ir vis dėlto visą kaltę suvertė jums. Galima pamėginti ištaisyti padėtį. Pasistenkite ramioje aplinkoje paaiškinti vadovui susidariusią padėtį maksimaliai tiksliai ir be emocijų. O jei nepavyks – nesikrimskite. Tiesiog naudodamiesi gauta patirtimi į šiuos spąstus daugiau nebepakliūkite.
Yra tokia profesija...
... ne tik Tėvynę ginti, kaip sakoma sparnuotoje frazėje, bet ir prisiimti sau tai, kuo visiškai nesi kaltas. Kai kurios pareigos, regis, ir buvo sukurtos būti „nuskriaustiems“. Pavyzdžiui, sekretorės.
Visada būti šalia vadovo – reiškia, pirmajai ir gauti pylos. Svetlana pasakoja: „Jei mano vadovas, išlėkdamas iš savo kabineto, trenkia durimis – žinau, kad tuoj prasidės audra. Po kurio laiko jis, žinoma, išsiaiškina, kas iš tikrųjų kaltas. Tačiau iš pradžių visas nepasitenkinimas, pyktis ir susierzinimas liejasi ant manęs“.
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad yra vadovų, kurie po tokios „audros“ atsiprašo, pasistengia užglaistyti netaktą. Nors vis tiek nemalonu jaustis be kaltės kaltam.
Ir pats vadovas neretai tampa atpirkimo ožiu – tik jau prieš dar aukštesnius savo viršininkus. Atsakomybė už skyriaus darbą visada gula ant jo.
Ką daryti
Ir pirmuoju, ir antruoju atveju buvimą „auka“ lemia pareigos. Užimate būtent tokias pareigas ir vadovas periodiškai ant jūsų išsilieja? Nelieka nieko kito, kaip pakeisti darbą arba susitaikyti, išmokti atsiriboti nuo panašių išpuolių ir neimti giliai į širdį. Juk iš principo vadovas ne iš piktos valios...
Jei jums tenka prisiimti kaltę dėl pavaldinių klaidų, geriausias patarimas šiuo atveju – kontrolė, kontrolė ir dar kartą kontrolė.
Jei kontroliuosite visus, net smulkiausius savo skyriaus niuansus, galėsite savo laiku pataisyti visas klaidas ir nesklandumus. Taip šansų patekti pas vyresnybę „ant kilimėlio“ gerokai sumažėja. Tačiau tai nereiškia, kad turite daryti savo pavaldinių darbą.
Kad kiti bijotų
Būna, kad atpirkimo ožiu tampa atsitiktinis žmogus. Tiesiog netinkamu laiku jis atsiduria netinkamoje vietoje. Kai kurie vadovai „auklėjimo tikslais“ pritaiko parodomąją bausmę kuriam nors iš savo darbuotojų: nubraukia premiją ar išvis atleidžia iš darbo. Kad likusieji suprastų, taip sakant, vadovo ketinimų rimtumą ir kad kitiems būtų baisu.
Šis „atpirkimo ožys“ faktiškai yra vienkartinis. Jei viskas nenueis pernelyg toli, jį paliks ramybėje pasiekus norimo efekto. Tačiau būna ir sudėtingesnių atvejų. Pavyzdžiui, kompanijos „General Electric“ prezidentas Jackas Welchas kasmet atleisdavo dešimt procentų kompanijos darbuotojų, kurie, kaip jis manė, dirbo nepakankamai gerai.
Kiti devyniasdešimt procentų imdavo dirbti intensyviau. Manote, toks nehumaniškas vadovavimo stilius sukėlė vienbalsį pasmerkimą? Klystate, kaip tik atvirkščiai! J. Welchas, nors liaudyje ir gavęs pravardę „Jackas Branduolinė Bomba“ dėl masinio „darbo jėgos naikinimo“, vadybos knygose figūruoja kaip idealus darbdavys.
Ką daryti
Niekas neapdraustas nuo aukos vaidmens. Galima tik iki minimumo sumažinti riziką: pasirašinėti dokumentus juos atidžiai perskaičius, nesiimti ne savo užduočių, grąžinti daiktus į tą vietą, iš kur buvo paimti, nevėluoti, neišeiti iš darbo anksčiau, elgtis korektiškai ir taip toliau. O jei jau tapote atpirkimo ožiu, priklausomai nuo padėties sudėtingumo galima gintis prieinant nors ir iki teismo.
Kas budi?
Yra dar vienas variantas – kaltasis, paskiriamas vienai dienai. Pasakoja Marina: „Iš ryto susirinkimo metu mūsų šefas ieško aukos ir „išsilieja“ ant jos. Ko tik neišgirsi apie tą žmogų, kuris dar tik praeitą savaitę visiems buvo rodomas kaip pavyzdys: ir jo skyriaus rodikliai blogiausi, ir apsirengęs jis ne taip, ir per daug dažnai rūko...
Laimei, kitą dieną į aukos vietą sodinamas jau kitas žmogus. Pretenzijos, savaime suprantama, skamba tos pačios“.
Ką daryti
Dauguma atvejų tai tiesiog neigiamų emocijų išliejimas. Todėl dažniausiai pavaldiniai su tuo taikstosi, pripranta ir nebekreipia dėmesio. Dar ir auka kasdien nauja, ir vadovas greitai apie viską pamiršta. Tačiau būna, kad vadovo žodžiuose esti dalis tiesos.
Pažvelkite į save atidžiau. Gal jūs išties per dažnai išlekiate parūkyti ir paplepėti? O šiandien gal apsirengėte drąsiau, nei reikalautų korporacijos stilius? Neprovokuokite savo vadovo, o jei taip jau nutiko – būkite dar atsargesni.
Nelaimėliai?
Galbūt. Bet štai ką tvirtina psichologai: niekas šioje pozicijoje neatsiduria, jei nėra tam palankių sąlygų. Pirma, iš dalies žmogus pats provokuoja tokį požiūrį į save. Tai gali būti ne tik nemokėjimas atsisakyti, minkštumas, bet ir patiklumas, nesugebėjimas apginti savo teisių ir interesų, nemokėjimas įvertinti situacijos, numatyti pavojų ir sumažinti jų rizikos.
Antra, yra ir kita medalio pusė. Neretai atpirkimo ožys – visai ne nelaimingas atstumtasis, kaip galvoja dauguma. Jis tikriausiai gauna kieno nors požiūriu iškreiptus, bet jam pačiam būtinus dividendus. Tai gali būti gailestis, galimybė nė už nieką neatsakyti ir... Noras būti dėmesio centre.
Ir dėl to jis pasirengęs sumokėti savo pažeminimu. Tačiau vis dėlto daugumai žmonių tokia padėtis nemaloni. Išvengti jos, nors ir ne visada, bet įmanoma. Ir dažniausiai visa tai priklauso tik nuo mūsų pačių.
