Visos vaikiškos baimės atsiranda iš aplinkos, kurioje vaikas gyvena. Dažnai mes, suaugusieji, jas dar padidiname. Psichologams yra žinoma, kad tamsos ir vienumos baimės dažnai apninka tuos vaikus, kurių mamos yra jautrios ir neramios. Vaikai lengvai pajunta mamos nerimą ir mano, kad tam yra pagrindo (juk mama vaikui – didžiausias autoritetas) ir stengiasi "sužinoti“, dėl ko mama nerimauja.
Pasitikinčių savimi ir optimisčių mamų vaikai turi mažiau baimių
Dažnai už vaikų baimių slypi mamos nerimas dėl būtinybės išeiti į darbą. Jeigu moteris dėl kokių nors priežasčių gali neiti į darbą, nesavarankiškas, tačiau nė minutės mamos nuo savęs nepaleidžiantis mažylis yra idealus pretekstas, norint išvengti vaikiškų baimių. Nesąmoningai mama vienokiais ar kitokiais būdais padeda sustiprinti vaikiškas baimes.
Mažiausiai dėl baimių kenčia tie mažyliai, kurie turi draugų. Be to, jeigu ikimokyklinukas glaudžiai bendrauja su vyresniais vaikais, netikėtas baimių atsiradimas gali būti susijęs su baisių istorijų pasakojimu, kurias jaunesniųjų klasių mokiniai labai mėgsta pasakoti vieni kitiems ir, be abejo, mėgsta pagąsdinti mažesniuosius draugus.
Vaikų baimes dažnai išprovokuoja ir perdėtas suaugusiųjų rūpestis. Dažnai tėvai savo perdėtu rūpinumusi pabrėžia vaiko silpnumą ir bejėgiškumą. Vaikas tiesiog neturi galimybės įsitikinti, kad jis ir pats galėtų pasirūpinti savimi ir savo saugumu. Na, o jeigu vaiką augina net kelios moterys - mama, senelė, tetos - tai jų prietaringumas ir nerimas gali vaiko baimes ir nerimą tiesiog padvigubinti.
Kartais vaikų baimes sukelia nenuoseklus tėvų auklėjimas, jų pačių napasitikėjimas savimi bei savo poelgiais. Tokiu atveju mažylis negali jaustis saugiu būdamas su savo tėvais, nejaučia saugaus tėvų užnugario.
Negalima apgaudinėti vaikų pasitikėjimo, neišpildant pažadų. Jeigu mama pasakė, kad niekur neis iš namų, kol vaikas miegos, o pabudęs suvoks, kad mama išėjusi, tai vaiko vienumos baimė stipriai išaugs.
Iš tikrųjų labai baisu
Nelaimingos aplinkybės kartais ištinka ir laimingas šeimas. Tada vaiko baimės gali labai stipriai pasireikšti iš naujo. Jas sukelia artimųjų mirtis.
Labai dažnai suaugusieji, norėdami gero, nekalba su mažyliu apie ligas ar šeimos nario mirtį, nesiveža vaiko į ligoninę, lankydami artimuosius, palieka vaiką namuose, vykdami į laidotuves. Atsitinka taip, kad artimas žmogus tiesiog pradingsta iš vaiko gyvenimo. Jeigu suaugusieji galėtų suvokti, kokius išgyvenimus tenka pajausti jų mažyliui, kai slepiama tikroji padėtis, jie tikrai taip nedarytų. Iš tikrųjų tėvai palieka savo mažylį vieną su nematomu ir visagaliu priešu, kuris bet kurią minutę gali iš jo atimti pačius artimiausius žmones, palikti jį vieną šiame pasaulyje, pakeisti jo gyvenimą baisiu ir nenuspėjamu būdu.
Tiesos slėpimas, nesakymas, kas iš tikrųjų vyksta, yra labai žalingas ir skiriantis tėvams. Vaikui suprantama kalba reikia paaiškinti, kas vyksta šeimoje, ko jam reikėtų tikėtis, kam pasiruošti.
Pavyzdžiui, jeigu tėvas po skyrybų neplanuoja lankyti mažylio - žiauru būtų teikti vaikui viltį apie būsimus pasimatymus su tėvu. Tačiau jokiu būdu negalima atimti vilties ir tikėjimo, kad abu tėvai jį myli. Sakykite: ,,Tėtis gyvens labai toli ir negalės pas tave atvykti, bet jis vis tiek tave mylės“.
Mama ir tėtis gali bausti, supykti, išvažiuoti, gali net numirti, tačiau bet kokiu atveju jie mylės savo mažylį – šiuo dalyku jis turi tikėti.
Greitoji pagalba
Baimių negalima ignoruoti, o iš jų juoktis – tiesiog neatleistina. Priešingai, vaikui reikia padėti atsikratyti baimių.
Pirmiausia – nepalikite savo mažylio namuose vieno, jeigu jis bijo, neišjunkite šviesos vaiko kambaryje nakčiai.
Duokite vaikui draugą - ,,drąsų žaisliuką“
Papasakokite, kad jo mylimas meškiukas arba kiškutis iš burtininko gavo gebėjimą matyti tamsoje ir jis nieko nebijo. Meškiukas visuomet bus šalia su jūsų mažyliu ir visuomet jį apgins.
Ko būtent bijo jūsų mažylis, galima greitai sužinoti, žaidžiant žaidimus
,,Tu būsi mano mama, o aš nenoriu eiti gulti...“ Būtinai atsikalbinėkite, prisipažinkite, kad bijote, tačiau neskubėkite pasakyti ko. Duokite laiko savo vaikui pačiam suvokti, ką jums tenka išgyventi ir kokios baimės kankina. Jis gali nurodyti būdą, kaip su šia problema susidoroti.
Ko tu bijai - galima nupiešti, o po to piešinėlį subadyti lazdele, uždažyti juodais dažais, suplėšyti arba sudeginti (prižiūrint mamai).
Psichologai pataria pabandyti baimes ,,prisijaukinti“
Pirmieji žingsniai turėtų būti labai atsargūs ir nereikalauti iš vaikučio per didelės įtampos. Paaiškinkite jam, kad skubiai turite išeiti 15 min; jums reikia pristatyti svarbius dokumentus, ką nors nusipirkti ar su kuo nors susitikti. Geriausia tai pasakyti, kai vaikas užsiėmęs įdomia veikla. Jeigu jis pareikalaus, kad jį pasiimtumėte kartu, paaiškinkite, kodėl negalite to padaryti. Parodykite ant laikrodžio savo sugrįžimo laiką. Tik jokiu būdu nepavėluokite.
Darant tai pirmą kartą, siūloma sugrįžti net kiek anksčiau. Parneškite savo mažyliui kokią mielą smulkmeną dovanų arba ką nors skanaus. Ne kaip apdovanojimą už drąsą, o tiesiog todėl, kad dar suspėjote užbėgti į parduotuvę. Palaipsniui ilginkite laiką, kai vaikutį paliksite vieną; trečią ar ketvirtą kartą galite paskambinti savo mažajam ir perspėti, kad jūs užtruksite dar 10 min ir paaiškinkite, kodėl. Po kurio laiko jums nereikės minutės tikslumu nurodyti, kada jūs sugrįšite.. Jeigu reikės mažylį palikti ilgiau negu valandą, pageidautina, kad jis galėtų susisiekti su jumis telefonu.
Panašiai elkitės ir mokydami vaikutį užmigti vieną. Sutikite pasėdėti arba pagulėti greta jo, tačiau pirma nueikite ,,svarbiu“ reikalu į virtuvę. Būtinai išpildykite savo pažadą sugrįžti. Laikui bėgant jūs vis dažniau rasite mažylį jau miegantį.
Jeigu jums nepavyko susidoroti su mažylio baimėmis ,,naminėmis priemonėmis“, teks kreiptis į specialistus. Jie tikrai ras būdų padėti.
