Kad gausėja vaikų iš socialiai sunkių šeimų, o pedagoginis personalas ugdymo procese praktiškai neatsižvelgia į socialinę aplinką, iš kurios yra kilę vaikai, konstatuota išanalizavus socialinių pedagogų ataskaitas ir sudarius tyrime dalyvavusių mokyklų socialinius pasus.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos doktoranto K. Trakšelio, tokį mokytojų elgesį gali lemti laiko stoka, didelis darbo krūvis, nesuvokimas ar nenoras apsikrauti papildomu darbu.
Tyrime rašoma, kad prie dar didesnės socialinės įtampos prisidėjo kaimo mokyklų reorganizacija. Mat savo aplinkoje vaikai jausdavosi sąlygiškai gerai - daugelis būdavo kilę iš panašaus socialinio sluoksnio, nuo vaikystės susidraugavę, gyvendavo greta, gerai pažindavo vienas kitą ir šeimas.
1995-2006 m. buvo panaikintos 859 mokyklos. Uždarytų mokyklų vaikai turėjo eiti į kitas mokyklas. Tačiau, konstatuojama tyrime, atėję iš kitokios kultūros, ypač iš vargingai gyvenančių šeimų, vaikai yra socialiai apleisti, nemoka bendrauti, neturi bendražmogiškų vertybių, neišsivysčiusi jų kalba, bendrieji sugebėjimai. Mokiniai pasijunta tarsi „įmesti“ į svetimą erdvę, kurioje pritapti jiems bus sunku. Dažnai atvykusieji iš kitur bendraamžių yra sunkiai priimami.
Uždaromos durys į aukštesnį socialinį sluoksnį
Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje mokosi 31 tūkstantis 351 vaikas iš socialinės rizikos šeimų. Tai sudaro 7,7 proc. visų šalies mokyklose besimokančių mokinių. Vaikai socialinės rizikos šeimoms priklauso dėl įvairiausių priežasčių, tačiau tai daugiausia nulemia tėvų gyvenimo būdas ir nuolatinis priklausymas žemesniajai socialiniai sferai.
Remdamasis atlikto tyrimo duomenimis ir literatūros analize doktorantas teigia, kad mokykla neužtikrina lygių galimybių mokinių ugdymuisi, taip pat negali užtikrinti saugios psichinės ir fizinės aplinkos. „Daugelis vaikų iš žemesnių socialinių sluoksnių, nesijausdami gerai mokykloje, vengia į ją eiti ir iš jos iškrenta, o neturėdami išsilavinimo negali pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Todėl ir jų vaikai priklausys žemam socialiniams sluoksniui“, - sakė K. Trakšelys.
Pasak jo, siekiant padėti tokiems vaikams, vieni svarbiausių faktorių yra ne tik socialinių pedagogų bendradarbiavimas su psichologais, logopedais ar kitomis socialinės paramos srityje dirbančiomis organizacijomis, bet taip pat socialinės paramos idėjų svarstymas ir įtvirtinimas pedagogų bendruomenėje.
Vasario-balandžio mėn. atlikto tyrimo metu apklausta 3 tūkstančiai 5-12 klasių moksleivių. 534 jų - iš socialiai remtinų šeimų. Duomenys rinkti Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių ir Kauno apskrities bendrojo lavinimo mokyklose.
R.Lazutka: tendencijos dėsningos
„Blogi dalykai laukia. Galime galvoti, kad atkreipiamas dėmesys privers valdžią ir, pirmiausia, visuomenę tuo susirūpinti. Gal bus imtasi priemonių“, - DELFI situaciją komentavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, ekonomistas R. Lazutka. Jis svarsto, kad, matyt, visuomenė gali kisti vaikų iš socialinės rizikos šeimų daugėjimo linkme.
Tai, pasak jo, - nelygybės didėjimo pasekmės. „Tai fiksuoja namų biudžeto tyrimai – visumoje šalis auga, turtėja, tačiau augimas netolygus. Turtingesni turtėja sparčiau negu kiti“, - aiškina ekonomistas.
Tačiau mokslininkas sako, kad ryškėjančios tendencijos neturėtų labai stebinti. Mat šalis eina kapitalizmo, rinkos ekonomikos keliu – tai kuria nelygybę. Todėl, pasak R. Lazutkos, reikalingos kompensacinės priemonės – gerovės valstybės ar socialinės gerovės sistema. Pašnekovas konstatuoja, kad Lietuva su kapitalizmo ir laisvosios rinkos augimo keliamomis užduotimis nesusidoroja.
Anot jo, Vakaruose daug tyrinėtas socialinis mobilumas – kaip sekasi iš skirtingų sluoksnių kilusiems vaikams pereiti į kitą sluoksnį. Tai esą daug priklauso nuo švietimo sistemos ir nuo tėvų dėmesio vaiko mokymuisi.
R. Lazutka sako, kad sovietmečiu iškilimas buvo lengvesnis – mokyklą galėjo baigti visi, kad ir kokioje šeimoje būtų gimę. Tuomet tarp mokyklų nebuvę didelių skirtumų, universitete neakivaizdinės studijos buvo nemokamos.
Dabar įstojimą į aukštąją mokyklą lemia valstybinių egzaminų rezultatai. Šeimose apleisti vaikai ir paaugliai, ypač vaikinai, nėra labai stropūs, „bet suaugę ateina į protą“ ir mokytis nori. Tačiau dėl prastai išlaikytų egzaminų galimybė įstoti į kai kurias specialybes jiems uždaroma visam gyvenimui.
Anot ekonomisto, jau dabar negalime išspręsti socialiai remtinų šeimų problemų, pasirūpinti, kad ir jų vaikai nebūtų pasmerkti taip gyventi.
„Visos tendencijos – pakankamai dėsningos žiūrint į mūsų švietimo sistemos raidą, socialinės apsaugos galimybes, jos finansavimą, socialinių darbuotojų atlyginimų padėtį“, - sako Vilniaus universiteto docentas.
