aA
Sportas – sveikata. Išgirdęs tokį posakį bet kuris profesionalus sportininkas pakraipys galvą ir šyptelės, o gal net pradės juoktis. Nepaisant akivaizdaus medicinos, reabilitacijos ir treniruočių programų progreso, traumos išlieka viena didžiausių sporto rykščių.
Darjušas Lavrinovičius krauna į krepšį
© Euro2007.lt (T.Tumalovičiaus nuotr.)
Tačiau net ir traumų negalima vertinti vienareikšmiškai. Kodėl vieni sportininkai per visą karjerą iš rikiuotės iškrenta tik sykį ar du, o kitiems sužeidimą veja sužeidimas? Kodėl vieni lenkia reabilitacijos grafiką, o kiti, nors ir išsigydę, nebedžiugina gerais rezultatais? Kodėl tobulėjanti medicina neišveja traumų iš sporto? Atsakymus į šiuos klausimus aiškinomės kalbėdamiesi su sporto medikais.

Pinigai pateisina riziką

„Man didžiausią nerimą kelia traumos ir tai, kokios sveikatos būklės žaidėjai susirinks į stovyklą“, – šį savaitgalį dar sykį buvo priverstas pakartoti Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Ramūnas Butautas.

Rimantas Kaukėnas gydosi trūkusius kelio kryžminius raiščius, Liną Kleizą kamuoja chroniška čiurnos trauma, Marijonas Petravičius buvo susilaužęs pėdą, nugaros skausmai neduoda (arba nedavė) ramybės Žydrūnui Ilgauskui, Darjušui Lavrinovičiui ir Arvydui Macijauskui. Beje, pastarasis savo sveikatą šiuo metu yra patikėjęs netradiciniais gydymo metodais garsėjančiam vokiečiui Hansui Wilhelmui Mulleriui-Wohlfahrtui.

Ir kitus šalies vyrų krepšinio rinktinės kandidatus visą sezoną persekioja sunkesnės arba lengvesnės traumos. Jos neleidžia ra­miai miegoti R. Bu­­­­­­­­­t­au­tui.

Traumų priežasčių yra visa puokštė, bet daugelį jų jungia vienas aspektas – pinigai. „Per pastaruosius 20 metų pagerėjo inventorius, aikščių kokybė, didelį šuolį padarė medicina. Bet ir rezultatai kilo taip pat greitai. Reikia bėgti greičiau, šokti aukščiau, stumdytis stipriau. Be to, sportas pasidarė labai komercinis. Priziniai fondai, kontraktai – tai verčia sportininkus žaisti, nors sveikata ir neleidžia.

Tas kapšas vilioja, o sportininkai priversti rizikuoti. Taigi traumos niekur neišnyks“, – įsitikinęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) medicinos tarnybos vadovas Edmundas Švedas.

Siekis per neilgą karjerą aprūpinti save ir savo šeimą, būti geriausiam, laimėti kuo daugiau titulų, garbingai atstovauti savo šaliai ir klubui – visa tai lemia, kad net galingi ir treniruoti sportininkų kūnai kartkartėmis nukenčia.

V. Alekna sumažino krūvį

„Kiek kartų per metus einate pas stomatologą? Tai va, kai suskausta dantį. Taip ir sportininkai – jie mano, kad yra sveiki, nors gydytojai su savo aparatūra jau mato, kad kas nors yra ne taip. Labai dažnai traumoms galima užkirsti kelią, bet tam reikia klausyti gydytojų rekomendacijų, – aiškino Vilniaus sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas E. Švedas. – Net jei kas nors suskausta, sportininkai galvoja – praeis. Traumos įsisenėja, o vėliau jas gydyti būna labai sunku“.

Kaip savo sveikatą itin saugantį Lietuvos atletą pašnekovas įvardijo disko metiką Virgilijų Alekną. „Vos pajunta kokį skausmelį, Virgis iškart aiškinasi, kas atsitiko. Tokio profesionalaus požiūrio galima palinkėti ir kitiems“, – sakė E. Švedas.

36 metų V. Alekna per karjerą patyrė tik vieną rimtesnę traumą – po Sidnėjaus žaidynių Suomijoje jam buvo išoperuota alkūnė. Tiesa, dar vienas sužeidimas – patemptas blauzdos raumuo – pernai sustabdė įspūdingą disko metiko pergalių seriją, ir pasaulio čempionate jis liko ketvirtas.

Pasak E. Švedo, tai atsitiko dėl bene dažniausios traumų priežasties – per didelių krūvių: „Visi stebėjosi, kad Alekna dalyvavo tiek daug varžybų. Tačiau Virgilijus padarė reikiamas išvadas ir šiemet gerokai sumažino startų skaičių“.

Gydytojui dirbti sunkiau

Savo sveikatą labai tausoja ir geriausi Lietuvos krepšininkai, bet kartais tai ima panašėti į lengvą paranoją.

„Ar reikia važiuoti į ligoninę, jei įsipjovei pirštą? – retoriškai klausė 16 metų Kauno „Žalgirio“ krepšininkus gydantis Robertas Narkus. – Per kelis dešimtmečius sportininkai labai pasikeitė, tapo lepesni. Sovietiniais laikais žaidėjai eidavo į aikštę sulaužytais kaulais ar nutrauktais raiščiais, ir net negalėdavai jų sulaikyti. Dabar viskas kitaip. Vos kas nors suskausta, žaidėjas iškart sako, kad nežais“.

Buvęs šalies krepšinio rinktinės gydytojas pripažino, kad krepšininkus labiau rūpintis savimi įpareigoja milžiniškos sutartys. O anais laikais nebuvo didelio skirtumo, ar gausi 300 rublių kaip SSRS rinktinės narys, ar šiek tiek mažiau – kaip kandidatas.

„Dirbti sunkiau dabar – su milijonieriais. Dabar krepšininkai viską žino patys, daktarui patys paaiškina, ką ir kaip reikia daryti, dar ir agentai pamoko, kiek laiko nesitreniruoti ir kaip gydytis“, – ironizavo R. Narkus.

Saulius Štombergas ("Naglis-Adakris") stabdo Donatą Motiejūną ("Žalgiris - A. Sabonio mokykla")
© Krepsiniosirdis.lt nuotr.

Kaip vieną tarp krepšininkų įsigalėjusių mitų tiek R. Narkus, tiek E. Švedas nurodė čiurnų suveržimą. Kojas suveržti ir naudoti čiurnų įtvarus reikia po traumų, kol koja dar nėra visiškai sugijusi, tačiau daugelis krepšininkų tai daro nuolat. Galų gale kojų suveržimas tampa nebeveiksmingas, ir taip menki čiurnos raumenys nusilpsta, prasideda uždegimai, padidėja traumų tikimybė.

Kad kojų suveržimas nėra panacėja, savo pavyzdžiu patvirtino ir Europos čempionas bei dukart olimpiadų prizininkas Saulius Štombergas. „Visą karjerą ištvėriau be teipų. Gal todėl niekada neturėjau problemų dėl čiurnų“, – neseniai viename interviu sakė 34 metų krepšininkas, šį sezoną atstovavęs Palangos „Naglio-Adakrio“ ekipai.

Skirtinga traumų specifika

Vis dėlto krepšininkų rūpestis savo čiurnomis turi pagrindo. Krepšinio specifika lemia, kad būtent čiurnos kenčia dažniausiai. „Toks yra mechanizmas, nes žaidėjai šoka į viršų, o nusileidus nelygiai arba ant kito žaidėjo kojos, iškart kenčia čiurna. Tačiau žmogaus kūne viskas susiję – nuo čiurnos viskas eina aukštyn. Jei čiurna yra įtvirtinta, kad nepajudėtų, viskas persiduoda keliui“, – aiškino R. Narkus.

Kitų sporto šakų atstovai taip pat patiria vadinamąsias profesines traumas. Lengvaatlečiams irgi labiausiai kenčia kojos, imtynininkai dažniausia susižeidžia pečius ir kelius, vizitine ledo ritulio žaidėjų kortele vadinami smegenų sukrėtimai, o futbolininkus dėl judesių specifikos gana dažnai kamuoja klastingi kirkšnies skausmai. Jei netikite, galite paklausti Edgaro Jankausko.

Marcuso Browno ("Žalgiris") metimas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kita vertus, ne visas traumas galima įsprausti į labai aiškias ribas. „Žalgirio“ gydytojas R. Narkus šį sezoną pats susidūrė su neįprasta trauma – amerikietis Marcusas Brownas į Kauną atvyko po sudėtingos dubens kaulų operacijos. 34 metų snaiperio priežiūra iki šiol reikalauja nemažų R. Narkaus, fizinio parengimo trenerio Sigito Kavaliausko ir masažuotojo Romo Petraičio pastangų.

„Kai tik Marcusas atvažiavo, net juokiausi – masažus ir tempimus jam reikėjo atlikti prieš pusryčius, per pusryčius, po pusryčių ir taip toliau. Dabar su juo dirbame šiek tiek mažiau, bet prieš rungtynes jam reikia papildomų tempimų, su juo dirba Romas. Vargo yra nemažai, bet džiugina, kad žaidėjas yra rezultatyviausias ir geriausias. Tai irgi tarsi mūsų darbo įvertinimas“, – kalbėjo naujai iškeptų Baltijos lygos čempionų gydytojas.

Trys baisiausi sužeidimai

Achilo sausgyslės, kryžminių kelio raiščių trūkimas ir menisko pažeidimas, kai reikalinga artroskopinė operacija, – trys baisiausios gydytojų diagnozės, kurias gali išgirsti bet kuris sportininkas.

Bet kuriuo iš šių atvejų be sporto tenka gyventi mažiausiai pusę metų. „Tačiau dažniausiai būna prarastas visas sezonas, nes žaidėjui vėl reikia priprasti prie krepšinio, nugalėti baimę vėl susižeisti“, – rimčiausių traumų pasekmes įvardijo R. Narkus.

Tokių traumų pasikartojimas gana dažnai reiškia karjeros pabaigą. Tai gali patvirtinti garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Jis dėl įsisenėjusių kelių traumų krepšinį paliko sulaukęs vos 32 metų.

Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenko
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kita krepšinio legenda Arvydas Sabonis tapo malonia išimtimi. Net dukart trūkusi Achilo sausgyslė nesustabdė vidurio puolėjo, kuris ir būdamas beveik 40-ies su „Žalgirio“ marškinėliais kėlė siaubą visai Europai.

Daugelis specialistų pažymi, kad būtent dvi Achilo sausgyslės traumos sutrukdė A. Saboniui tapti dar ryškesne žvaigžde už Atlanto, NBA arenose. Blogiausia, kad tų traumų buvo įmanoma išvengti.

„Tokie buvo laikai. Sabonis neturėjo normalių batelių, kurie atitiktų jo kojų sandarą. Jis dar tarybiniais metais buvo nuvykęs į Suomiją, ten po tyrimų pagaliau užsakė pėdų skliautams tinkamus sportbačius. O tai reikėjo padaryti anksčiau, galbūt ir tų traumų nebūtų buvę“, – spėjo E. Švedas.

Sunkiausia – psichologiškai

A. Sabonio žygdarbis sveikstant po itin sunkių traumų yra geras pavyzdys nenuleisti rankų ir kitiems sportininkams.

R. Narkus prisiminė, kad prieš kelerius metus panašų žygdarbį atliko tuomet „Žalgiriui“ atstovavęs Darjušas Lavrinovičius. Puolėjas septynis mėnesius gydėsi kairiojo kelio kryžminių raiščių traumą, bet, vos spėjus grįžti į aikštę, tie patys raiščiai trūko dar kartą. Tai reiškė dar devynis mėnesius be krepšinio.

Darjušas Lavrinovičius krauna į krepšį
© Euro2007.lt (T.Tumalovičiaus nuotr.)

„Darjušas labai užsispyręs ir darbštus. Per reabilitaciją jis pasiekė, kad kairė koja tapo net stipresnė už dešinę, – prieš krepšininką galvą lenkė R. Narkus. – Jo pavyzdys dar kartą parodė, kad reabilitacijos sėkmę lemia tik darbas. Gali patarti, ką ir kaip daryti, bet viskas priklausys nuo paties žmogaus. Jei jis bus tinginys, vien gulės lovoje ir verks, nieko nebus. Todėl kartais girdime, kad po traumų sportininkai taip ir neatsigauna, pasitraukia iš sporto“.

Tačiau E. Švedas pabrėžė, kad ne mažiau už fizinį darbą reabilitacijos sėkmę lemia psichologija. Atletai neretai, ypač po pakartotinių traumų, palūžta psichologiškai, todėl juos reikia labai palaikyti. Tas pats R. Kaukėnas neseniai prisipažino, kad sveikti po kryžminių raiščių operacijos labiausiai padeda aplinkinių dėmesys.