Vakar žiūrėdama kino filmą girdėjau jos balsą, "Istorijose" - pasakojimą apie dar vieną gražią meilę, o kur dar vaizdo klipas, vis išnyrantis ekrane. Kai keldavomės vienu liftu, vos nepradėdavau dalytis dienos mintimis. Moteris, kurią, atrodo, taip gerai pažįsti, lyg ji būtų mažų mažiausiai tavo kaimynė. Už šias neakivaizdžias pažintis kepurę reikėtų nukelti televizijai. O kas joje?
Televizijos šarmas ir nuobodulys
Filologė, filmų įgarsintoja, televizijos laidų, renginių vedėja, režisieriaus M.Martinsono "Nereikalingi žmonės" aktorė. Ne per daug šeimos mamai, žmonai ir nedidelio ūgio moteriai?
Kad ir kaip būtų keista, visi šie darbai neužima visos mano dienos ir vakaro. Daugiausia laiko atima įgarsinimas. Per savaitę iki 20 valandų. O filmas? Jis atėjo ir praėjo. Tiesiog gražiai įsirašė kūrybinėje biografijoje ir paliko vilties, kad tai nebus paskutinis mano vaidybinis darbas. Televizijos laidos "Istorijos" vedėjos darbas - dvi valandos per savaitę. Būti redaktoriumi - rimčiau. Ieškai herojaus, važiuoji, filmuoji, rašai istoriją. Dažnai ir už kolegas pagalvoji, ką filmuoti. Esu atsakinga už rodomą produktą. O čia darbo valandų nesuskaičiuosi. Tačiau galvoti gali ir gulėdama lovoje ar važiuodama mašina. Istorijų nefilmuoji kiekvieną dieną. Beveik visi mano vakarai skiriami šeimai. Dar koks vienas kitas renginys per mėnesį, ir tiek. Jei vakaras numatytas skirti draugams, niekas nesistebi išvydęs mus kartu su Adele.
Nepakenkė Jūsų charakteriui blogiukės Laimos personažas filme "Nereikalingi žmonės"?
Nežinau, čia vyro reikėtų klausti. Tikiuosi, nepakenkė. Negaliu pasakyti, kad gyvenime nebūna minučių, kai pykstu. Matyt, toks būtų mano panašumas su heroje. Intrigos? Tai jau man svetimas dalykas. Laimos pyktį suprantu. Nelaimingos moters, praradusios paskutinį šiaudą, už kurio galėjo užsikabinti, beviltiškas riksmas. Ką gali žinoti, kaip pats, patekęs į tokią situaciją, pasielgtum?
Kas yra žavu filmų įgarsintojos darbe? Žiūrovams tai įlindusi į dėžę būtybė, kurios girdi tik balsą. O gal daugiau?
Labai patinka ši veikla. Kitaip to nedaryčiau. Ir tai nėra labai gerai mokamas darbas. Tūkstančių neuždirbsi. Įgarsintojams šis darbas paprasčiausiai malonus. Aš jį dirbu jau penkiolika metų. Pirmuosius filmus įgarsinau susikūrusios TV3 televizijoje, po to - Baltijos TV. Kaip tai prasidėjo? Mane pakvietė TV3 buvusi generalinė direktorė Vilma Marciulevičiūtė, nes versdavau filmus iš prancūzų kalbos, o dauguma įgarsintojų mokėjo anglų kalbą ir vargo su prancūzų filmais. Sako, gal pamėgink įgarsinti, ką išvertei. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar nėra skirtumo, kokia kalba įgarsinu. Be vokiškų, itališkų, prancūziškų, ir kinų filmų pasitaiko.
Jūsų balsas kiek prikimęs, žemokas. Ką ir kada esate pasakiusi švelniausiai? Ir kam?
Greičiausiai tai dukrai Adelei skirti švelniausi mano žodžiai. Nors manęs nestebina švelnūs žodžiai: juos girdžiu ir pati gana dažnai tariu. Gal todėl ir Adelei labai natūralu sakyti: "Mamyte, mieloji..."
Rengdama laidą "Istorijos" pamatote daugiau negu parodote? Ar priešingai - tenka prikurti, kad smagiau žiūrėtųsi?
"Istorijos" niekada neprikuria istorijų. Burtų mūsų laidose nerasi, niekada nieko nedarome dirbtinai. O ar viską papasakojame? Be abejo, ne. Viskam papasakoti laiko neužtektų. Kitas dalykas, herojai nori saugoti kai kurias savo paslaptis. Ir gauna pažadą - liks tarp mūsų. Jeigu nuoširdžiai kalbamės ir jie papasakoja apie tai, ko nenori viešinti, mes tikrai nerodysime. Mūsų tikslas kitoks: norime, kad žiūrėdami laidą žmonės džiaugtųsi, o ne pyktų. Dauguma mūsų laidas išsaugo, jos gula į šeimos stalčius, herojai vis jas pasižiūri. Juk ir mūsų "Istorijos" neapsiriboja vien žinomų žmonių veidų rodymu. Atliekame seklių darbą, kol randame įdomių žmonių.
Nesivaiko po laidos herojai su puokštėmis gėlių ar pretenzijų šakėmis?
Pretenzijoms priežasčių nėra. Po laidos nesvarbu, ar sulaukiame herojų skambučių, ar nesulaukiame, aš pati paskambinu. Pasiteirauju, kaip jie jaučiasi po laidos, ką mano. Yra herojų, su kuriais bendraujame metų metus, žinome, kaip jiems sekasi tolesniame gyvenime. Po nuoširdaus pokalbio herojus tampa tavo mielu bičiuliu.
Ir vėl pavasaris
Kelne šį pavasarį jau buvote. O miške žibuokliauti?
Miške buvau, bet žibučių neskyniau. Vaikštinėjome su Adele ir Dainiumi.
Kokia pramoga Adelei, Dainiui ir Jums yra pavasario svajonė?
Nenustebkite, bet pavasaris nėra tas metas, kai labai noriu ilsėtis ir džiaugtis. Pavasaris kaip tik man labai darbingas. Svajonėms realizuoti tinkamesni kiti metų laikai. Na, kai baigiasi darbo sezonas ir su šeima važiuojame atostogauti. O dabar tiek darbų sukrenta, kad svajoti nebeturi kada. Susiplanuojame savaitėlę kitą, kur važiuosime. Savaitgalį praleidome Romoje, po poros savaičių važiuosime į Austriją. Dainius slidinės, aš deginsiuosi - dvidešimt laipsnių šilumos turėtų būti. Adelė pabus su močiute namie. Visi kartu atostogausime vasarą.
Jeigu ne pavasaris, tai gal kitas metų laikas Jūsų mėgstamiausias?
Žiema iš tiesų nuvargina. Tačiau išleki į Egiptą ar šiltuosius kraštus, ir ji sutrumpėja. Maloniai pasilepini saulėje. Man Lietuvoje labiausiai trūksta ne šilumos, o saulės. Gal todėl kartais pagalvoju: ne toje geografinėje platumoje gimiau. Geriausiai jausčiausi Viduržemio jūros regione. Apkritai nei vieno metų laiko negalėčiau išskirti. Kiekvienas turi savito žavesio ir pasiūlo ką nors malonaus.
Šiandien apie mane skaito
Neįgrysta nuolatinis žiniasklaidos domėjimasis, kur buvote, ką darėte ir kodėl?
Ne visada tai malonu, bet esu jau įpratusi. Kita vertus, žinau, kad mano mieli kolegos žurnalistai turi ką papasakoti. Kodėl turėčiau jiems trukdyti? Kaip galėčiau jų nesuprasti? Jeigu klausia, atsakau. Tiesa, esu atsisakiusi duoti interviu sunkiuoju savo gyvenimo metu, bet tai nebuvo geriausias variantas, nes žurnalistai patys parašė. Tad dabar visada patariu kolegoms: jeigu jus atakuoja žurnalistai - nesvarbu, dėl kokių priežasčių, geriau kalbėkite, nes žmogaus juk niekas negali priversti pasakyti to, ko jis nenori. Ir tai geriau, kai skaitai savo žodžius, o ne gandus - "kalbama", "sakoma", "kažkas matė".
Išvardykite tris žmones, kurie, Jūsų manymu, labiausiai nusipelnė mūsų kraštui per pastaruosius penkerius metus.
Nesiryžčiau išvardyti trijų. Bet, kaip visada, tie žmonės, kurie labiausiai nusipelnę, spaudoje ar televizijoje matomi mažiausiai. Jiems gal būna skirta garbinga žinutė laikraščio puslapyje, gal rimtesniame žurnale interviu gali pasirodyti. Komplikuotas dalykas, nes žiniasklaida daugiausia rodo vadinamuosius komerciškai teisingus veidus.
Ar supranta vaikas, kad jo mama yra žinoma? Ar pastebėjote, kaip tai vertina Adelė?
Adelė tai laiko natūraliu dalyku. Lyg taip ir turėtų būti. Tačiau ji dar nesupranta, kad kitų vaikų tėvų gali ir nebūti žurnalų ar laikraščių puslapiuose. Mūsų šeimos draugų rate yra daug žmonių, kurių atvaizdus mėgsta spausdinti žurnalai. Adelė pamato Ingą Valinskienę, Dainą Bilevičiūtę ir sako: "Žiūrėk, mama." Bet tik tiek - tai labai jai įprasta. Kai po metų kitų dukra pradės lankyti mokyklą, supras, kad žurnalai nėra vieši, savaime suprantami pažįstamų žmonių gyvenimo albumai. Reikėtų man pagalvoti, kaip mažiau panelei rodytis mamos kompanijoje. Kol kas Adelė nesupranta, kad tai yra išskirtinumas.
Manote, kad Jums duota labai daug?
Manau, gana daug. Iš tikrųjų skųstis reikštų varyti Dievą į medį. Viskas, ką turiu, - Dievo dovana. Dukrytė, vyras, šilta šeima, mėgstamas darbas. Ir sveikata, kurią šiandien turiu. Niekas nežino, kaip kada bus.
Ko dar niekada nesate patyrusi, bet laukiate ir tikitės?
Duok Dieve man daugiau laiko džiaugtis tuo, ką turiu šiandien, ir neatimk rytoj. Kitokių vilčių nepuoselėju. O kam? Džiaugiuosi tuo, ką turiu.
