Šmaikšti, aristokratiška, nestokojanti nei humoro jausmo, nei energijos – tokia N. Paltinienė buvo prieš kelis dešimtmečius, tokia ji ir dabar. Garsiausius savo šlagerius Nelly dainuoja su tokiu pačiu užsidegimu kaip ir pirmą kartą, ir tikina, kad nuo scenos ją nuvyti bus labai sunku.
Jau daugelį metų dainininkė blaškosi tarp Lietuvos ir Vokietijos, bet vis daugiau laiko praleidžia gimtojoje šalyje. Ilgiau čia pasibūti norisi ir dėl scenos partnerio Eugenijaus Ivanausko (Žano, kaip meiliai jį vadina Nelly) ligos.
Rudenį beveik 30-ies koncertų turą pradėjusi duetu, Nelly paskutiniuose koncertuose dainavo viena ir nė kiek dėl to neaimanuoja, nes jai, kitaip nei dabartiniams atlikėjams, dviejų valandų trukmės gyvo garso koncertas – įprastas dalykas.
N. Paltinienės gyvenimas apipintas legendomis – neva ją su E. Ivanausku sieja meilės ryšiai, o pati atlikėja yra lenkė ar net ukrainietė... Tačiau Nelly gyvenime tik vienas gandas yra tikras – moteris iš tiesų nežino, koks tikslus jos amžius.
Amžius nesvarbu
– Jūsų gimtadienis buvo ne taip jau seniai – Valstybės atkūrimo dieną, vasario 16-ąją?
Taip. Atšventėme jį ramiai, nieko ypatingo.
– Niekur nėra parašyta, kiek jums sukako. Gal bent dabar prisipažinsite, kiek jums metų?
Nenoriu sakyti, nes galiu pameluoti. Galiu patikinti, kad 70-metį peržengiau, bet iki 80-ies dar toli.
– Neaiški gimtadienio data?
Diena aiški, bet metai neaiškūs. Buvo karas, vaikus vesdavo registruoti ir prašydavo įrašyti daugiau metų. Tad jei man buvo devyneri, o davė 12, tai... Aišku, dabar tas keletas metų nieko nelemia – ar bus šimtas, ar 96-eri, visai nesvarbu.
– O ar yra terminas, kurio sulaukusi lipsite nuo scenos?
Ne, termino nėra, juk aš galiu giedoti ir bažnyčios chore! Kol galiu dainuoti, aš ir dainuosiu. Man Dievas davė šią užduoti, ir, kol galiu, ją vykdysiu. O ką man daryti? Sėdėti ir laukti mirties? Metai ateis ir išeis, todėl reikia gyventi, džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui už kiekvieną dieną.
Į sceną – kaip į ligoninę
– Pasiryžote dalyvauti šlagerių projekte „Švieski man vėl“. Ar nebaisu, kad tai atims ne tik daug laiko, bet ir jėgų?
Man čia vienas malonumas. Juk tai darbas, kurį aš myliu.
– Sudainavote duetu su jaunąja Neli-Nijole Pareigyte. Kaip pasiryžote tokiais avantiūrai?
Mergaitė pasakė, kad nori, tad ir sutikau. Manau, visai gerai pavyko.
– Ar domitės šiuolaikine Lietuvos scena?
Aš atidžiai tai seku ir manau, kad Lietuvos estrada per pastaruosius metus labai užaugo.
– O juk daugelis keikia, kad dabar dainininkų daug, tik dainuojančių nėra!
Matote, čia skonio dalykas. Aš į tai nežiūriu. Orkestrai, apšvietimas, aparatūra dabar labai kokybiški, bet jaunimas ir šiuolaikinės grupės atlieka lengvo ritmo dainas, pagal kurias paprasta šokti ir nebūtina klausantis mąstyti. O mano dainos verčia pagalvoti, prisiminti... Tai ne mano muzika, bet aš ją pripažįstu.
– Vyresni žmonės sako, kad anksčiau dainos turėjo ir melodiją, ir prasmę, o dabartinės sukurtos iš trijų žodžių ir kelių natų. Ką jūs apie tai manote?
Na taip, tikrai. Iki šiol man svarbiausia tekstai. Net jei muzika ir nuostabi, bet tekstas vulgarus, aš nenoriu dainuoti. Nors jei kažkam patinka trys žodžiai, tai geriau, kad dainuotų, o ne ką nors blogo darytų. Aišku, su metais ateis toks laikas, kai norėsis kažko prasmingesnio. Tačiau kol vėjas galvoje, tai ir dainuoja kaip vėjas.
– O jus pačią veikdavo išgyventa meilė, kančia?
Aš su savo dainomis į sceną kaip į ligoninę ėjau. Atiduodavau visą save, dalindavausi su žiūrovais skausmu, džiaugsmu ir man būdavo daug lengviau. Lipu į sceną pas savo gerbėjus kaip pas geriausius gydytojus. Tačiau ir balsas gali būti vaistas, kurio jokioje vaistinėje nenusipirksi.
Žmogus, kuris yra gavęs tokią dovaną, kaip balsas, jaučia, kad tai kitiems teikia džiaugsmą, turi dainuoti. Sakau, kad dainuosiu, kol matysiu, jog nors vienam žmogui galiu padėti savo dainomis.
Nenori būti vadinama legenda
– Ar ne keista dabar scenoje pasirodyti vienai? Juk su Eugenijumi duetu dainuojate dešimtis metų – net į Lietuvos rekordų knygą esate įrašyti kaip ilgaamžiškiausias duetas!
Rudenį mes turėjome 30-ies koncertų turą, kurio metu Žanas staiga susirgo ir atsigulė į ligoninę. Teko vienai „atidirbti“ 7 koncertus. O ką daryti? Aišku, man labai gaila mūsų dueto, bet manau, kad jis dar grįš į sceną.
– Žinau, kad viena iš senų jūsų svajonių yra suorganizuoti ansamblio „Kopų balsai“ jubiliejinį koncertą?
Taip, tai didelė mano svajonė, juk šitas ansamblis buvo lopšys daugeliui muzikantų – ir Edmundui Kučinskui, ir Viktorui Malinauskui... Bet mes dirbame be jokių rėmėjų, o tokiam koncertui reikia ne tik labai daug darbo, bet ir lėšų, kurių neturime. Be to, kai Žanas susirgo, neliko ir jokio noro, nes sėdėjome ir drebėjome, kad tik jam būtų viskas gerai. Manau, dabar jis tikrai išsikrapštys, bet dainuoti dar negalės ilgai.
– Kaip reaguojate, kai jus vadina estrados legenda?
Visada stebėjausi – kodėl legenda? Juk legendomis vadina tuos, kurie mirė... Mane galite vadinti kaip patinka, o aš noriu būti mylima ir laukiama lietuvių dainininkė Nelly, ir man daugiau nieko nereikia.
Pirmo vyro veido neprisimena
– Kiek dabar laiko praleidžiate gimtinėje Vilniuje ir kiek antruosiuose savo namuose – Vokietijos mieste Manheime?
Jau aštuntas mėnuo, kaip mes esame čia. Nuvažiuosime trumpam į Manheimą ir vėl grįšime čia – juk Lietuva yra namai.
– Vis labiau norisi kuo daugiau laiko praleisti Lietuvoje?
Man Vokietijoje niekada nesinorėjo būti ilgiau nei reikia. Anksčiau tekdavo pusmetį ten, pusmetį čia praleisti. Tegu tie, kurie alpsta dėl Vokietijos ar Amerikos, nuvažiuoja ten pagyventi, tada sužinos, kad namai yra namai.
– Vokiečiai garsėja tuo, kad yra labai uždari žmonės ir svetimtaučių į savo ratą neįsileidžia. Ar tai tiesa?
Taip, ten labai sunku bendrauti, nors su kaimynais aš sutariu. O Lietuvoje, kitaip nei Vokietijoje, izoliacijos nejaučiu.
– Žinau, kad iš pirmosios santuokos turite suaugusį sūnų. Kaip jam sekasi?
Oi, labai gerai. Jis verslininkas, gyvena Airijoje. Turi savo gyvenimą, savo šeimą.
– Dažnai skrendate aplankyti?
Aš? Užtenka man tų užsienių, skrendu ten, kur kviečia koncertuoti.
– Jūsų pirmojo vyro pavardė – Klimenko, o Lietuvoje yra atlikėja Erika Klimenko-Taja. Gal jūs giminės?
Tikrai ne. Aš tų Klimenko visai neprisimenu. Iš jų liko tik sūnus, o giminių nepažįstu, to žmogaus (kalba apie savo buvusį vyrą – aut. past.) net veidą užmiršau.
– Ar nepabosta, kad visi jus perša su Eugenijumi? Na, scenoje mes pora, o už scenos kiekvienas turime savo šeimą.
– O jūsų vyras kaip į tokias kalbas reaguoja?
Mano vyras tolerantiškas ir nedurnas.
– Koks jūsų laisvalaikis?
Mėgstu skaityti, žiūrėti operą ir baletą. Baletas, kaip aš vadinu, yra mano mėgstamiausias sportas ir man tai viso meno viršūnė.
– Niekada negalvojote pati šokti?
– Buvo vaikystėje toks polinkis, bet paskui pasirinkau dainavimą ir gerai padariau. Ar aš dabar šokčiau? Ne. O dainuoti galiu. Galiu ir keturiomis eiti, bet dainuosiu.