Klausimas: Kodėl rūkyti žolę yra draudžiama?
Aš niekam visuomenėje nekenkiu. Moku mokesčius. Išlaikau 2 žmones (savo vaiką ir auklę). Esu pareiginga ir darbšti. Komunikabili. Rašau. Viskam atrandu laiko. Darau internetinį projektą. Netgi tėvams padedu. Žolės neperku, dylerių neremiu. Gaunu jos kitaip. Manau visuomenei esu daug naudingesnė už alkoholikus ir šiaip bedarbius."
“Delfi” skaitytoja
Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras
KAI NORISI RŪKYTI ŽOLĘ
Narkotikai, alkoholis, cigaretės, azartiniai lošimai bei atsitiktinis seksas nuo pat pradžios turi kažką bendra. Visa tai ramina, jaudina, užveda… Ir yra uždraustas vaisius. Ragaujant uždrausto vaisiaus neretai kyla iššūkio jausmas: na ir kas? Šį iššūkį ragaujantysis adresuoja tiems, kurie , jo manymu, pasiruošę drausti. Autoritetams, tarsi a priori nusistačiusiems prieš malonumus. Adomui su Ieva tai buvo Dievas. Vartojantiems surogatus tai yra tėvai, mokytojai ir gydytojai.
Susidūrę su malonumais, žmonės dažniausiai susiduria su draudimais. Stipriausi malonumai – seksualinis ir narkotinis- yra labiausiai persekiojami. Sekso skandalas televizijoje parodė, kad lavonus ekrane rodyti galima, o lytinio akto – ne. Begalinės brangios programos, skirtos kovai su narkomanija, rodo, kad žmonės pasiruošę kovoti iki paskutinio su tuo, kas nelinksta pasiduoti irgi iki paskutinio.
Neigiama pažiūra į svaiginančius dalykus iš tikrųjų kai kam atrodo keistai. Na ir kas? Na malonu, labai malonu kažkas. Ir kam čia drausti? Tikrai, ne visi vartojantieji narkotikus yra narkomanai. Ne visi vartojantieji alkoholį yra alkoholikai. Ne visi neištikimi yra ištvirkėliai, ir ne visi ištvirkėliai serga AIDS. Dar labiau: ne visi nešiojantys ŽIV virusą suserga imunodeficitine liga.
Tačiau tie, kurie žiūri į visus šiuos dalykus įtariai, kurie jų vengia ir stengiasi apsaugoti nuo jų vaikus, atrodo, jaučia kažką, kas panašu į tiesą. Būtent: kažkas visame tame yra negero.
Neretai sakoma, kad apie narkotikus gali spręsti tik narkotikus vartojantis. Mano tėvai, dirbę kalėjimuose, nuo mažens pasakodavo man, ką daro paslapčia kaliniai. O išaugęs aš ėmiau profesiškai bendrauti su narkomanais. Dažniausiai su labai jaunais- nuo dvylikos iki šešiolikos metų.
Taip pat man patiko kai kurie rašytojai. Jų tarpe - toks Berouzas, parašęs “Nuogalių pusryčius”. Berouzas buvo cinikas ir pornografas. O kartu - kraštutinis narkomanas, savo motinos žudikas, visą gyvenimą priklausantis nuo įvairiausių cheminių medžiagų.Todėl jis labai kvalifikuotai aprašė, ką jis jautė vartodamas chemiją. Aprašė ir “kaifą”, ir “lomkes”, ir bandymus nuo jų pasigydyti “iš vidaus”.
Galų gale jis pataria apskritai susilaikyti nuo bet kurių narkotikų, įskaitant ir marihuaną. Vartojant žolę ir jaučiant nuo jos “kaifą”, jo manymu, gali nejučiom pereiti prie stipresnių medžiagų. Logiška: juk žmogaus poreikiai linkę augti. Apetitas ateina bevalgant, o malonumai verčia ieškoti naujų malonumo būdų. Kodėl?
Argi yra kažkokia jėga, neleidžianti žmogui sustoti prie “saikingo vartojimo”? Jei taip, kas tai per jėga?
Anksčiau sakydavo, kad tai Šėtonas. Kad žmogus yra silpnas, o Gundytojas klastingas. Dabar vietoj to sako “priklausomybė”. Gydytojai nuolat pabrėžia, kad:
Bet kuri priklausomybė, netgi meilėje, turi cheminį pagrindą: į morfijų panašių medžiagų išsiskyrimas smegenyse ima priklausyti nuo išorinio šaltinio (aistros objekto, kavos, šokolado, alkoholio, opiumo, sekso- nesvarbu).
Kada organizmas gamina šias medžiagas? Kai mums ateina esminės būsenos: t.y. kai mes jaučiame vidinę ramybę, pilnatvę, vientisumą, ryšį su visais, meilę. O ar galime mes tai jausti nuolatos? Ne. Gyvenimas pagal apibūdinimą pilnas visokių trikdančių veiksnių: skausmo, vienatvės, mirties baimės. Reikia papildomų priemonių sugrįžti į tas pirmaprades esmines būsenas. Tai maldos, meditacijos, dėmesio nukreipimas į vidų, tranzas ir t.t.- visa tai, ką mūsų genties atstovai daro tūkstantmečiais ( o mes pakeitėme televizoriumi).
Gyveno mūsų gentis visuomet gan sunkiai, dirbdavo, kovodavo ir anksti numirdavo. Todėl organizmui nereikėdavo bijoti į morfijų panašių medžiagų- jų išsiskyrimas gan retas, ir būsenos šios nedažnos. Kadangi šiaip, pagal organizmo logiką, pasaulis yra pakankamai bjaurus ir nereikia bijoti malonumų pertekliaus.
Pats organizmas ruošiasi nemalonumams, nebijo malonumų ir nuo jų pertekliaus nesisaugo.
Iš tiesų, jeigu manyje išgėrus degtinės, parūkius žolės ar susileidus heroino skiriasi medžiagos, kuriuos organizmas ir taip gamina, tai kokie šansai, kad aš pajausiu kažkokią ribą? Juk organizmas nenumatė, kad jam reikės budriai saugotis nuo savo paties medžiagų? Nenumatė.
Na ne, pasakysite jūs, numatė. Juk yra toks jausmas ”stop - daugiau negaliu”. Yra vėmimo refleksas, kai pergeri. Yra abstinencijos sindromas su mintimi “pats kaltas”. Yra tiesiog intuityvus ”nenoriu”.
Visa tai tiesa, tačiau reikia būti jautriam sau pačiam, kad pajustumei šį “nenoriu”. Reikia priklausyti ne nuo išorinių veiksnių, bet nuo savo norų. Reikia būti išmintingai budriu ir dėmesingu sau pačiam. Kuris iš mūsų gali tuo pasigirti?
Sėkmingas žmogus, mūsų supratimu, yra toks, kuris gerai uždirba, vairuoja naują mašiną, yra komunikabilus, pareigingas, prižiūrintis savo kūną… Ir štai toks žmogus prie viso kito leidžia sau rūkyti marihuaną. Juk jis nedegradavęs, neplėšo praeivių ir neserga be savo dozės… Tiesiog kažkoks optimalus pilietis. Visas sąrašas pliusų. Šame sąraše nėra vieno punkto: ar sėkmingas žmogus yra jautrus sau pačiam? Ar jis daro tai, ko iš tikrųjų nori? Ar tai nėra būtina?
Mano baisiu įtarimu, jei žmogus aprašo save kaip dorybių rinkinį, jis nėra visiškai laisvas. Juk jis tarnauja savo įvaizdžiui, savęs paties idealui, kuris iš esmės yra vidinės harmonijos kopija. Tai graži, patraukianti kitus harmoningumo kopija. Iš esmės bet kuris žmogus gali būti iš tikrųjų harmoningas. Jis gali jausti vidinę ramybę, pilnatvę, vientisumą, ryšį su visais ir gali mylėti.
Tačiau vartojant bet kokį surogatą - tame tarpe ir narkotinį, - žmogus atstato ne esmę, o būtent šią kopiją. Jis įtikina savo organizmą cheminiu būdu: tu jau pasiekei harmoniją. Tau jau ramu, tu jau visuminis, pilnas, mylintis. Organizmui pasiūloma būsena, organizmas ja tiki. O kas ja netiki?
O netiki ja paprasti žmonės, žiūrintys į viską realistiškai ir natūraliai: artimieji, vaikai, draugai. Ne, ne tuomet, kai žmogus yra degradavęs narkomanas ar alkoholikas, ne tuomet, kai jis mušasi, keikiasi ir neša viską iš namų. Žymiai anksčiau. Su nuostaba žiūri penkių metų berniukas prie diskotekos į kaifuojančius nuo “ekstazi” paauglius. Jam tai keista, nes jam to nereikia, jis ir taip moka džiaugtis. Ir dūkti. Ir šokti. Ir ilsėtis. Jis nuoširdžiai mano, kad visas tas malonumas yra dirbtinas, jis intuityviai jaučia, kad taip jo vyresnis brolis ar sesuo izoliuojasi nuo jo, kad kažkas visame tame akių blizgesyje yra ne taip. Kažkas tame yra netikra.
Nes jis dar moka būti dėmesingu sau pačiam. Mažas vaikas yra arti savo esmės.
Štai pas vieną rusų šventiką atėjo žmogus patarimo, kaip jam atprasti gerti. Kaip nugalėti save? Šventikas išklausė jį ir patarė: nereikia savęs nugalėti. Grįši namo, prisipilk stiklinę degtinės. O tuomet išgerk ją lėtais gurkšniais, visiškai sąmoningai, lyg gertum paskutinį kartą gyvenime.
Grįžęs vyras papasakojo, kad jis neišgėrė stiklinės. Kažkas viduje pasislinko. Ir ramybė atėjo pati.
Olegas Lapinas
