Brangus prisiminimas
„Atrodo, kad grįžau iš kito pasaulio“, – savo įspūdžiams iš Pietų Korėjos sostinės Seulo tinkamų žodžių negalėjo rasti prieš kelias dienas į namus parvykusi menininkė.
Jai teko įveikti nelengvą beveik devynių tūkstančių kilometrų atstumą. Sausio 3-iąją moteris iš Rygos nuskrido į Maskvą, ten persėdusi į kitą lėktuvą beveik po paros jau buvo savo sūnaus Manto išrinktosios In young tėvynėje.
Kelionė, pasak M.Čičirkienės, nebuvo pigi jos kišenei. Moteris norėjo Kalėdoms pasidovanoti naujas duris butui. Tačiau viską apmąsčiusi fotografė pakluso motiniškiems jausmas: „Buitį praturtini, aišku, geras dalykas, bet kaip galėčiau nevykti į savo vaiko vestuves. Gal kada sirgsiu ir tuomet prisiminsiu visas Korėjoje patirtas akimirkas, jos – brangiausias turtas.“
Tradiciniais drabužiais
Seule M.Čičirkienė praleido devynias dienas. Per šį laiką ji planavo apvesdinti sūnų ir apžiūrėti pirmą kartą lankomą šalį.
Manto vestuvių iškilmės, pasak pašnekovės, įvyko sausio 6-ąją per Trijų karalių šventę. Tačiau santuoka įregistruota dar prieš dvi savaites.
„Labai gražu, kad sūnaus vestuvės sutapo su gražiausiomis žiemos šventėmis. Per Kūčias vaikai susituokė tik oficialiai, pasirašė dokumentus, ir tuo viskas baigėsi. O iškilmingoji dalis vyko sausio 6-ąją“, – pasakojo panevėžietė.
Galutinę santuokos ceremoniją, anot jos, Korėjoje paprastai rengiama specialiuose vestuvinių apeigų namuose. Čia visos apeigos vyksta skirtingose patalpose.
Nuo pat ryto jaunieji aprengiami specialiais ceremonijos drabužiais, jiems pasisiūti reikia nemažai laiko, mat kiekviena aprangos detalė turi savo reikšmę.
„Korėjietės šiais laikais labai norėtų baltų vestuvinių suknelių, kokias dėvime mes, tačiau kol kas tai draudžiama. Ten vis dar siuvami tradiciniai drabužiai. Man rodos, jie su religija nėra glaudžiai susieti, tai daugiau iš istorijos atėję dalykai“, – svarstė M.Čičirkienė.
Šventiniais drabužiais buvo pervilkta ir pati fotografė. Šešiais sluoksniais užvilktų drabužių prasmės moteris nelabai suprato, jautėsi ne itin patogiai.
Vietoj žiedų – antys
Pati ceremonija pašnekovei taip pat nebuvo aiški – nesuprasdama korėjiečių kalbos motina galėjo tik spėlioti, ką reiškia kiekviena apeiga ir šventės vadovų pasakyta kalba.
M.Čičirkienė bandė nupasakoti matytus vaizdus. Pasak jo, iš pradžių iš skirtingų patalpų buvo atvesti jaunieji. Jaunoji nuo būsimojo vyro veidą slėpė labai sunkiu, įvairiais raštais išmargintu audiniu.
Vėliau Mantas su In young susėdo prie bendro stalelio ir vienas iš kito rankų ragavo specialių žolelių gėrimo. Tai, pasak pašnekovės, turėtų simbolizuoti sutikimą susieti savo gyvenimus. Paskui ceremoniją tęsė vyriškis. Jis, kaip anytai sakė marti, kalbėjo apie būsimą jaunavedžių gyvenimą. Tačiau keisčiausia iškilmių dalis panevėžietei pasirodė, kai jaunieji apsimainė ne aukso žiedais, bet antimis.
„Antis, kaip supratau, turėjo reikšti laimingą bendrą jaunavedžių gyvenimą – lyg paukščiai lizdą, jį turi sukti žmonės“, – pasakojo fotografė.
Uošvių dovanos
Kaip ir kitose šalyse, taip ir Korėjoje, pasak M.Čičirkienės, vestuvės neapsieina be svečių. Tik čia, anot jos, švenčiama atskirai nuo jaunavedžių.
Apie 250 giminių, draugų ir bičiulių susirinko atskiroje salėje. Jie nuo pat ryto laukė trumpai užsuksiančių jaunavedžių. Tarę jiems keletą sveikinimo žodžių, svečiai įteikė voką su pinigais jaunosios tėvams už surengtą šventę.
„Kiek davė, neklausinėjau. Bet vestuvės In young tėvams turėjo būti tikrai nepigios – pasiūti tokius drabužius, surengti ceremoniją ir dar šitiek svečių pavaišinti man būtų reikėję visų savo namo kaimynų pinigus surinkti“, – juokėsi korėjietės anyta.
Be vestuvių, jaunosios tėvai ką tik susituokusiems vaikams padovanojo ir povestuvinę kelionę į Čenžu salą Japonijos jūroje. Ši kelionė Marijai padarė neišdildomą įspūdį.
Su sūnumi ir marčia ji lipo į užgesusį salos ugnikalnį, lankė architektūrinius rytietiškos kultūros paminklus, stebėjosi egzotiška gamta.
Net ir įspūdingiausi vaizdai neprivertė menininkės pamiršti fotoaparato. Jos lobynas praturtėjo ne vienu šimtu spalvingų nuotraukų. Tačiau moteris nuogąstavo, kad visko pamatyti ir įamžinti svečioje šalyje – neįmanoma.
Sūnaus likimas
Už tokį korėjiečių vaišingumą M.Čičirkienė tvirtino neliksianti skolinga – ji savo sūnaus vestuves iškels dar ir Lietuvoje. Mat Manto ir In young santuoką būtina įregistruoti ir šioje šalyje.
Tačiau moteris prisipažino, kad korėjietiškos iškilmės jai patiko labiau: „Per mūsų vestuves – tik gėrimai, triukšmas ir galiausiai – nuovargis, o Korėjoje ši šventė nepakartojama.“
Didelių sunkumų, pasak jos, dėl pagal svetimus papročius surengtų vestuvių nepatyrė ir jos sūnus Mantas. Jam Rytų kultūra artima nuo pat mokyklinių metų. Jau tuomet būsimojo menininko kūriniuose ryškėjo egzotiški motyvai. O studijuodamas ir dirbdamas japonų bendrovėje Mantas, pasak motinos, visai pasinėrė į Rytus. Netikėtai Vilniuje sutikta korėjietė In-young buvo tarsi likimo siųsta.
„Matau, koks mano sūnus patenkintas. Jo žmona rami, tyli moteris, bet, kaip sakė Mantas, jiems net nereikia kalbėti, kad jaustųsi laimingi“, – įsitikino M.Čičirkienė
Gyvens Lietuvoje
Jaunavedžiai ketina gyventi Lietuvoje. Čia dirba Mantas, o be to, mūsų šalis patinka ir In young. Ji čia lankėsi du kartus ir galėjo susipažinti ir su lietuviškomis tradicijomis.
Pas mylimąjį atvykusi per pačias Velykas moteris negalėjo atsistebėti, kaip smagiai ši šventė gali būti švenčiama. Nors marčios šeima, pasak M.Čičirkienės, krikščionių, kiaušinių marginimas ir ridenimas korėjietei buvo nauja atrakcija.
Užsienietei taip pat patiko vėsesnis nei Korėjoje Lietuvos klimatas, laisvos erdvės. Pro anytos buto langus išvydusi pusę miesto In young tiesiog aikčiojo. Mat jos namuose pro langą matoma tik kito namo siena.
