Praėjusį savaitgalį pradėjo snigti didžiulėmis ir tokiomis mikštomis snaigėmis, jog daugelis kaimynų spoksojo į lauką, prilipinę nosis prie langų. Žiūrėdami vieni į kitus šypsojomės, nes atrodėme kaip Kalėdų belaukiantys vaikai iš pasakų knygos.
Pirmadienį prasidėjo pūga. Juokavom, kad rusai „linkejimus“ atsiuntė (mat neseniai per žinias buvo pranešta, jog Islandija nebepirks straigtasparnių iš Rusijos).
Ši pūga buvo ne visiškai tipinė Islandijai. Sunku paaiškinti kodėl, nes Islandijoje orus ne tik matai ar jauti – juos dažniausiai girdi. Todėl galiu pasakyti – girdėjau pūgą ir ji buvo kitokia.
Pūgai nurimus, vėl pradėjo kristi „pūkuotos“ snaigės. Akimirksniu persikėliau į tuos laikus, kai įsijungus televizorių galima buvo pažiūrėti tuos gražius (rusiškus) animacinius filmukus. Dabar galvojau, jog važiuočiau kad ir nemažą atstumą, jei žinočiau, kad kokioje video nuomoje rasiu, pavyzdžiui „Dvylika mėnesių“.
Netrukus radom geriausią iš turimų variantų – Kristijano Anderseno pasakos DVD juostoje, tad čiupome šilto maisto indus ir valandėlei išjungėme telefonus. Fantastika!
Nors savaitės bėgyje oras ir „pakvailiodavo“, tačiau vėjui nurimus būtinai reikėjo pasinaudoti proga apsilankyti baseine. Islandijoje visi baseinai yra po atviru dangumi. Visuose yra plaukimo zona, kur vandens temperatūra yra apie +25. Tik dalis islandų reguliariai lankosi plaukimo zonoje.
Dauguma baseine besilankančiųjų mėgaujasi „burbulinėmis“ zonomis. Ten vandens temperatūra apie +37. Visas kūnas masažuojamas – jau po penkiolikos minučių jautiesi nusimetęs pusės savaitės rūpesčių naštą. Didžiausi šilumos mėgėjai gali rinktis vandens zoną, kurioje temperatūra +41. Tačiau galima aiškiai matyti, jog šioje zonoje į vandenį brendantys sulaiko kvėpavimą - efektas panašus, kaip lendant į labai šaltą vandenį.
Trečiadieniais lankausi baseine. Atėjau tuo metu, kai dauguma žmonių dirba ir paprastai baseine sutiksi tik iš mokyklos atvedamus vaikus (jiems čia keletą mėnesių per metus yra vedamos fizinio lavinimo pamokos: plaukimas, mankšta vandenyje). Kuo greičiausiai apsivilkau maudymosi kostiumėlį, palindau po dušu ir bėgau į lauką, žinodama galutinį tikslą – zona +37. Išbėgu į kiemelį, o ten pilnas baseinas žmonių – net tiršta. Po pusvalandžio, besisukiodama plaukimo zonoje, supratau, kodėl žmonės tokiu oru savo pietų pertrauką išnaudoja pasiplaukiojimui baseine.
Plaukiant iš vieno baseino galo į kitą, kūnas mėgaujasi šiltu vandeniu, plaučiai – gryniausiu oru, o akys – į Reikjaviko centrinę dalį atsiveriančia panorama. Rojus. O taupiai šeimos moteriai - dvigubas rojus, nes vienas apsilankymas baseine tekainuoja 200 kronų, t.y. apie 7 litus (laikas neribojamas, į kainą įskaičiuota ir galimybė apsilankyti pirtyje)!
Važiuojame vakarieniauti pas „uošvius“. Sniegu pasidengęs Mosfellsbaer kalnas, „atkišęs krūtinę“ į vandenyną, atrodo kaip didingiausiais gamtos kūrinys. Kitoje pusėje žaismingai šviečia kalėdinės girliandos – tiek daug žmonių čia dar neskuba nupuošti namų, taip bandydami prailginti kalėdinės dvasios poveikį.
Šeimyna buvo sukviesta ragauti pagal naują receptą pagamintą islandiškąją avieną (tai viena švariausių mėsos rūšių pasaulyje). Valgėm nuostabų patiekalą, šeimyniškai plepėjom, kartas nuo karto papamokslaudami vienas kitam. Gėrėjomės apsnigtoje terasoje „trolių židiniu“ (pusiau dekoratyvinis lauko židinukas) ir jame rusenančia liepsna.
Kitos dienos vakare nutarėme atsigerti kavos vienoje iš centre esančių kavinių. Šalia mūsų staliuko sėdėjo grupė turistų iš JAV. Vyrukai buvo garsiakalbiai, tai norom nenorom girdėjome, kaip jie dalinosi įspūdžiais apie Islandiją. Vienas iš jų pasidžiaugė, jog manydamas, jog skrenda į Islandiją pačiu netinkamiausiu metu (sausio ir vasario menesiais Islandijoje apsilanko mažiausiai turistų) patyrė gražiausios žiemos malonumus.
Apie šią nuostabią žiemą papasakojau vienai pažįstamai Lietuvoje. Ji paprašė parašyti ir pasidalinti įspūdžiai, apgailestaudama, jog šiemet įsigijo normalias slides ir batus, susitepė, bet... galimybės pasinaudoti pirkiniu taip ir nėra.
Ji taip pat prisipažino, jog be žiemos gyventi nemoka. Aš - taip pat. Kaip ir nemoku be saulės. Gaila, jog Lietuvoje iš ryškių keturių sezonų, vos per porą dešimtmečių teturime realiai du. Nors, kita vertus, gal tai paskatins mus daugiau keliauti ir patirti kiekvieno metų laiko siūlomus malonumus vis kitoje šalyje? Svarbu, kad noras būtų, o galimybę jam įgyvendinti rasime!
