Viskas buvo kaip ir nieko, bet pastaruosius pusę metų pradėjome konfliktuoti dėl vaiko. Pastovus griežtas požiūris į mergaitę, neigiami atsakymai, perdėta kontrolė, rėkimas, nešnekėjimas savaitėmis - išvedė iš kantrybės. Dukra būdama 4 - erių metų mano draugą norėjo vadinti tėčiu, tačiau jis griežtai uždraudė ir liepė vadinti vardu. Visiškai pradėjau abejoti jo meile ir susitaikymu, kad turiu vaiką tada, kai grįžus dukrai iš mokyklos kelis kartus buvo suduota diržu, kad ji po pamokų nuėjo į parduotuvę nusipirkti ledų (aš leidau).
Visi konfliktai vyksta, pasak jo, dėl mano dukters. Konfliktų sprendimas - taip pat dažniausiai būna viešinamas prie vaiko. Mokykloje bendraujant su mokytoja išaiškėjo, kad dukra skundėsi, kad jos nemyli mamos draugas. Nusipirkau butą. Nutariau išeiti atskirai gyventi su dukra. Mokykloje dukra atsisveikino su savo draugais. Ji supranta, kad mes gyvensime kitur. Vaikas džiaugiasi ir reaguoja normaliai. Žinau, kad Kalėdas švęsime jau atskirai, tačiau nežinau, ar padariau teisinga sprendimą, nes pati žinau, kad tą žmogų myliu. Mačiau ateitį su juo, turėjome daug bendro - niekada nebuvo kilusi mintis ieškot kito žmogaus, tačiau jis pats niekada nešnekėjo apie bendrą šeimą ir vaikus (prabilo tik tuomet, kai sužinojo, jog pirkau butą).
Jis nėra niekada pakėlęs rankos ar kitu būdu nuskriaudęs, tik, kad dėl dukters nebegalėjau kentėti - nes kiekviename konflikte siūlo galas prieidavo ties vaiku. Tokį sprendimą priėmiau todėl, kad nenoriu, kad dukra kentėtų, o ir kaip mama negaliu leisti, kad vaikas suprastų, jog jis kaltas dėl mano santykių su draugu. Kartais ji net užklausdavo: "Mama, o tu su juo pyksties dėl manęs?" Žinau, kad situacijos nepakeisiu - butas nupirktas, iš mokyklos jau išeita. Atgal nesugrįšiu. Bet kaip elgtis ir kaip suprasti, ar dar lemta būt su tuo žmogumi. Šiai dienai palieku ji vieną - o tai kelias jam į didesnę laisvę ir gal būt susirasti kitą žmogų. Kiek žinau, jis savo giminei pasakė, kad tarp mūsų viskas baigta. Išėjimo iniciatorė buvau aš.
Būčiau labai dėkinga už atsakymą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Pirmiausia noriu padėkoti už laišką ir motiniško tvirtumo pavyzdį. Santykiai su kitu asmeniu yra labai reikšmingas ir reikalingas dalykas. Visgi bet kuri moteris, turinti vaiką, pirmiausia privalo išlikti motina. Gebėjimas atsisakyti galimybės būti su mylimu žmogumi, siekiant išsaugoti vaiko gerovę, sunkus iššūkis, kurio pradžia jau padaryta.
Kaip toliau elgtis, siekiant išsaugoti jums svarbius santykius ir nepakenkti dukrai? Ryšiai tarp dviejų žmonių yra jų abiejų atsakomybė. Todėl nelabai įsivaizduoju, kad galėtumėt ką nors nuveikti šiuo klausimu, jei žmogus, su kuriuo gyvenote, neturėtų to paties noro ar užkirstų kelią bet kokiam jūsų tolesniam kontaktui. Visgi jei turėtumėt galimybę toliau bendrauti su jums svarbiu žmogumi, pirmiausia skatinčiau kalbėtis apie tikrai reikšmingus dalykus.
Skaitydama situacijos aprašymą, pasigedau informacijos apie tai, kas iššaukia tokį draugo nenorą kurti santykį su jūsų dukra. Gali būti, kad ir jūs pati nelabai žinote. Taigi vienas iš žingsnių, kuriuos galima žengti, tai inicijuoti pokalbį, kas vyko ar tebevyksta tarp jūsų ir kokius trikdžius sukelia jūsų vaikas. Pokalbis gali duoti naudos tuomet, jei jūsų tikslas bus kuo geriau suprasti savo draugo elgesio motyvus.
Dažniausiai mes pykstame dėl dalykų, kurie vyksta ne taip, kaip esame suplanavę, ar jie neatitinka mūsų įsivaizdavimų, poreikių ir panašiai. Negalėjimas įgyvendinti savo planų sukelia įvairiausius jausmus: nusivylimą, nuoskaudas, liūdesį, pyktį ir panašiai. Tai sukelia konfliktus, kurie dažniausiai būna panašūs į bandymą pasiekti norimą tikslą arba atrasti kaltus dėl to, kas mūsų netenkina.
Konfliktai dėl jūsų mergaitės galėjo būti priedanga tikriesiems nepasitenkinimams, kuriuos jautė kartu buvęs žmogus. O jūsų dukra labiau atliko “atpirkimo ožio” vaidmenį, nei buvo tikroji nesutarimų priežastis. Kita vertus, neretai vyrams sunku susigyventi su tuo, kad moteris skiria daugiau dėmesio vaikams, nei jiems. Taip yra net turint savų vaikų. Vadinasi, varžytis su kito vyro dukra jam buvo dar sunkiau. Gali būti ir dar daugiau paaiškinimų, kodėl jus mylėjęs vyras emociškai nenorėjo, o gal negalėjo priimti jūsų vaiko. Bet tai galite sužinoti tik paklaususi jo paties.
Norint aiškintis su santykiais susijusius dalykus, turime žinoti, kaip apie tai kalbėti. Trumpai ir labai paprastai aprašysiu pagrindinius konstruktyvaus pokalbio žingsnius, kurie gali padėti bent jau įvardinti problemą, dėl kurios jūsų keliai šiuo metu išsiskyrė.
Emocijų atpažinimas ir išreiškimas. Labai dažnai tai yra pirmas ir vienintelis pokalbio žingsnis, kuris perauga į kaltinimus ar siekimą, kad kitas padėtų mums jaustis geriau. Šio etapo užduotis - išsakyti ar kitaip išlieti emocijas, kurių susikaupimas trukdo prieiti prie racionalių problemos priežasčių ir pabandyti paanalizuoti susidariusią situaciją. Ignoruodami pyktį, nuoskaudas ar kitus jausmus, dažniausiai pasiekiame to, kad prarandame savikontrolę ir vis tiek išsiliejame, tik dėl to dar jaučiame ir kaltę. Taip nutinka abiem pokalbyje dalyvaujantiems asmenims. Kiekvienas turime teisę į savo jausmus ir negalime smerkti kito išsakytų emocijų, kaltinti, kad jis išgyvena vienokius ar kitokius jausmus.
Problemos įvardinimas. Pabandykite kiekvienas nusakyti, kaip suvokiate pagrindinę jūsų nesutarimų priežastį. Kaip kiekvienas jaučiatės ir kas tuos jausmus sukelia. Pasidalinkite savo lūkesčiais kito atžvilgiu. Nesmerkdama išklausykite kito jausmus ir ko jis norėtų. Pabandykite perklausti, ką kiekvienam iš jūsų reiškia mergaitė. Tikslesnis problemos atradimas padės surasti tinkamiausia ir efektyviausią sprendimą.
Mergaitė pati savaimė tikrai nėra problema. Tai, kas dažniausiai apsunkina arba padaro bendravimą neįmanomu: pertraukinėjimas, kaltinimai, įžeidinėjimai, įsakinėjimas, gąsdinimas, ultimatumai, pasmerkimas, diagnozavimas, sarkazmas, prasivardžiavimas, temos pakeitimas. Dar prieš pradedant pokalbį svarbu susitarti, kad vengsite šių dalykų. Pokalbio metu atpažinus, jog jis tampa destruktyviu, nieko gero nežadančiu būdu, svarbu sustoti ir toliau siekti spręsti problemą.
Sprendimo paieška. Aptarus ir aiškiau suvokus nesutarimų priežastį, galima kalbėtis, kaip toliau elgsitės šioje situacijoje. Gali būti, jog atrasite, kad pasilikti kartu vargu ar galite. Gali būti, jog sprendimas bus kur kas paprastesnis nei tikėjotės. Svarbiausia, kad susitarimas nežemintų nei vieno iš jūsų ir būtų abiem priimtinas. Turite aptarti ir tokius atvejus, kaip netinkamas elgesys su mergaite. Ji yra atskiras asmuo, kuri neturi jokio ryšio su jūsų santykiais ir būtų labai neteisinga, jei jai tektų išgyventi jūsų nesutarimus. Nei vienas iš jūsų neturite teisės naudoti fizinės jėgos ar psichologinio smurto bent jau vaiko atžvilgiu. Tai taip pat svarbu aptarti.
Toks bendravimo būdas padeda racionaliai spręsti santykių problemas. Ir kol kas aš tai matau kaip vienintelį žingsnį, norint pratęsti arba galutinai ir aiškiai užbaigti santykius, kurie jums kelia nerimą. Sprendimas pasitraukti iš situacijos, kuri kėlė grėsmę jūsų vaiko psichologinei gerovei, mano manymu, yra teisingas.
Kita vertus, net ir pokalbiui įvykus, nereikėtų visko grąžinti į buvusias vietas. Verta pabandyti, ar galite įvykdyti susitarimus, ar tai, apie ką kalbėjote, realu pasiekti. Jei tie santykiai bus svarbūs jums abiem, net ir gyvenimas skirtinguose butuose neturės didelės įtakos. Kita vertus, jei didesnė laisvė bus panaudota kitų santykių sukūrimui, panašu, jog jausmas ar įsipareigojimas nebuvo toks stiprus.
Dar kartą labai drąsinu pirmiausia išlikti mama, kurios labai reikia mergaitei (ne viename skaitytojų klausime galime pamatyti, kokios yra nesaugumo, nepagrįstos kaltės ar atstūmimo vaikystėje pasekmės). Ir dar... Jei ateityje tektų kurti naujus, širdžiai mielus santykius su vyru, nedelskite aptarti, kaip jums gyvensis trise, o ne dviese. Kaip pati matote, tai yra svarbus dalykas.
Tvirtybės. Vaida.
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
