Paklausta, ką jai reiškia būti po vandeniu, moteris prisipažino, jog vanduo yra jos stichija.
„Man tai yra netradicinis, nekasdienis pasaulis, kuriame daug mistikos, ten gali atsitikti bet kas. Apskritai vanduo yra mano stichija“, - atskleidė dainininkė.
Pašnekovė prisipažino, jog jai visai nereikėjo pastangų nepasiduoti masinei svajonei nuolat puikuotis ant žurnalų viršelių, kurti dainas, kurios karaliautų „topų“ viršūnėse. „Manau, kiekvienas žmogus turi savo kelią. Tikiu, kad dar yra žmonių, kuriems reikia kitokios, ne komercinės muzikos. Mano kelias yra tiems žmonėms kurti“, - atviravo moteris.
A. Smilgevičiūtė prisipažino nekreipianti dėmesio į dažną reiškinį nūdienos visuomenėje, kai klausytojai labiau domisi dainininkų išvaizda, jų gyvenimo peripetijomis, o ne atliekama muzika.
„Taip yra, ir nieko čia nereikia keisti. Žmonės su malonumu sklaido gražių žurnalų gražius puslapius, kuriuose gausu įvairiausių atlikėjų nuotraukų ir skambių antraščių. Natūralu, kad tai domina“, - kalbėjo pašnekovė.
Muzikantė Vilniaus universitete baigė klasikinės filologijos studijas. Ji atlieka muziką, kuri Lietuvoje nesukrauna itin didelių turtų. Dėl to gali pasirodyti, kad ji absoliučiai nesureikšmina materialiųjų vertybių.
„Pinigai laimės nelemia, tačiau tikrai yra reikalingi. Žmonės, kurie kuria ir atlieka muziką dėl pinigų, yra verslininkai. O aš esu daugiau menininkė nei verslininkė, todėl nemoku iš to išpešti materialios naudos“, - juokėsi moteris.
A. Smilgevičiūtė kiek stebisi jaunų atlikėjų nuostata, tarsi iki jų niekas nebūtų dainavęs, kūręs:
„Man kiek keista dėl to, kad nauji muzikantai kalba taip, tarsi iki jiems pasirodant nieko nebūtų buvę. Juk jei niekas nebūtų anksčiau kūręs, dainavęs, jie patys to dabar nedarytų, neturėtų jokių galimybių.“
Moteris nenorėjo pavardėmis įvardyti muzikantų, kuriuos laiko autoritetais, tačiau tikino, jog Lietuvoje tokių tikrai yra ne vienas.
Žemaitiškai dar kalba
Nuo vaikystės A. Smilgevičiūtę traukė kalbos: „Mokykloje prasideda profiliavimas. Vieni būna labiau linkę į tiksliuosius mokslus, kiti į humanitarinius. Mane traukė būtent šie. Visada domino kalbos. Labai patiko literatūra.“
Paklausta, ar galėtų įvardyti užsienio kalbą, kurią norėtų išmokti, susimąstė: „Sunku pasakyti. Dabar apie tai mažai galvoju. Bet, manau, būčiau visai patenkinta, jei galėčiau ištobulinti kadaise „ragautų“ kalbų žinias. Norėčiau išmokti laisvai kalbėti itališkai bei ispaniškai.
Apskritai pasaulyje yra be galo daug gražių kalbų. Galiu pasakyti ir kokios kalbos man nemalonios. Pavyzdžiui, kai girdžiu kalbant vokiškai, ne itin maloniai pasijuntu. Ši kalba man nėra graži ir nemanau, kad norėčiau jos mokytis.“
Atlikėja kažkada yra prisipažinusi, jog su malonumu verstų knygas į lietuvių kalbą. „Nežinau, kokias knygas mieliausiai versčiau, jei turėčiau pasirinkimą. Žinoma, rinkčiausi grožinę literatūrą ir manau, jog fantastikos tikrai neversčiau. Atskirų rašytojų taip pat nenorėčiau išskirti, nes ne vienas man patinka“, - kalbėjo pašnekovė.
A. Smilgevičiūtė yra tikra žemaitė, tačiau kalba taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Moteris prisipažino, jog atvykusi gyventi ir mokytis į Vilnių kalbėdavo tik žemaitiškai: „Taip, visada kalbėdavau žemaitiškai ir dažnai manęs aplinkiniai nesuprasdavo.
Dabar, aišku, žemaitiškai kalbu rečiau, tačiau tikrai nepamiršau šios tarties. Pavyzdžiui, kai atvažiuoju į savo gimtinę, susitinku su vaikystės draugais, kalbu tarmiškai“.
Liaudyje sakoma, jog žemaičiai yra pasiutusiai užsispyrę žmonės. Dainininkė nenorėjo komentuoti savo būdo bruožų, tačiau vis dėlto prisipažino, jog turi žemaitiško užsispyrimo. „Nežinau, ar esu labai užsispyrusi. Tai turėtų pasakyti žmonės, kurie mane supa. Bet tikiu, jog šis bruožas man nėra svetimas. Tačiau visada stengiuosi neužsispirti kvailai“, - aiškino ji.
Nepamiršta draugų
Nors A. Smilgevičiūtė Lietuvoje puikiai žinoma, apie ją negirdėti tikrų ar išgalvotų istorijų.
„Nieko nesistengiu daryti, nieko nesiimu tam, kad išvengčiau gandų. Manau, tiesiog nesileidžiu, kad apie mane kalbėtų tai, ko nėra. Apskritai neįsileidžiu pašalinių į savo asmeninį gyvenimą. Klausiate, kokie mano pomėgiai?
Žinoma, muzika. Kai įstojau studijuoti filologijos, muzika buvo mano pomėgis, jai skirdavau visą laisvalaikį. Vėliau pomėgis tapo pagrindine mano veikla. Tačiau tai, manau, vis dar yra pomėgis“, - išdavė A. Smilgevičiūtė ir prisipažino, jog, be muzikavimo, dar labai mėgsta keliauti.
„Turiu šeimą, jai skiriu ir laiko, ir dėmesio. Be to, niekada nepamirštu draugų, stengiuosi nuolat su jais bendrauti, susitikti“, - pridūrė atlikėja.
Kai nekoncertuoja ir nekuria muzikos, dainininkė mėgsta tiesiog pabūti su šeima: „Ruošiu vakarienę. Pasikviečiam draugų. Laiką, kurio neatiduodu muzikai, stengiuosi atiduoti šeimai, draugams.“
Paklausta, apie ką galėtų kalbėti valandų valandas, atlikėja negalėjo įvardyti nė vienos temos: „Visų pirma, kaip žemaitė, esu nekalbi. Be to, viskas priklauso nuo pašnekovo. Jei jis įdomus, apie bet ką galima ilgai ir įdomiai kalbėti. Ir nebūtinai viena tema.“
