Į Fidžį reikia vizų
Neseniai nuotraukų albumą „Neregėta Lietuva“ išleidęs M.Jovaiša kitąmet ketina papasakoti apie Polineziją kino juostoje.
„Šias salas pamažu įsimylėjau, - nesidrovi prisipažinti fotografas. – Nuo vaikystės man Naujosios Zelandijos pavadinimas skambėjo labai patraukliai, egzotiškai. Ta šalis ir buvo pirmoji iš aplankytų Polinezijos salų, po to sekė Havajai, Velykų salos.“
Tikroji Polinezija – N.Zelandijos, Havajų, Velykų salų, vadinamojo trikampio, vidurys. Dauguma jos gyventojų – po įvairias salas išsibarstę maoriai.
Fotografas liūdėjo neaplankęs Fidžio: Lietuva – vienintelė valstybė, kurios gyventojams reikia šios šalies vizos.
Todėl kelionę į Fidžį teko atidėti kitam kartui.
Kviečia į namus
Polinezijos gyventojai niekaip negalėjo suvokti, kad nežinia iš kur atvykęs vyras kuria apie juos dokumentinį filmą. Tačiau jie – labai svetingi. Polinezijoje su tuomet dar šeštą mėnesį nėščia žmona Brigita bei ketverių metų dukrele Marija Izabele M.Jovaiša lankėsi maorių namuose.
„Savaitgaliais susirenka visa gausi šeima, vaišinasi tradiciniais patiekalais“, – tai matė Marius, nes lietuviai ne kartą buvo pakviesti į šeimos pietus ar vakaronę.
Vieno apsilankymo metu pas perlų plantaciją bei parduotuvę turintį Kuko salų gyventoją M.Jovaišos žmona netikėtai gavo dovanų juodąjį perlą.
Jie valgė plantacijoje išgriebtus moliuskus. Vienoje kriauklių Brigita krimstelėjo „akmenuką“ – 4 milimetrų diametro juodąjį perlą.
Lietuvius ypač sužavėjo požeminėje krosnyje „umu“ gaminami patiekalai. Polineziečiai iškasa duobę, į ją sudeda akmenis. Kai jie įkaista iki raudonumo, ant jų deda suvyniotą mėsą su bananais, daržoves, žuvį. Užkasa, kelias valandas pašildo ir įkaitusį troškinį sušveičia pasigardžiuodami.
Antroji religija – regbis
Kiekviename Polinezijos miestelyje būtinai turi būti bažnyčia ir regbio aikštė. Polineziečiai labai religingi – XIX amžiuje kolonizavus salas įdiegta krikščionybė. Antroji polineziečių religija – regbis.
„Labai išsilavinęs ir išprusęs žmogus, – po susitikimo Samoa regbio rinktinės žvaigždę įvertino M.Jovaiša. – Polinezijoje gyvena ne laukiniai žmonės, kaip atrodo daugumai mūsų. Dabar ten beveik nėra kaimelio, kuriame nebūtų elektros.“
Vienintelė Tonga visoje Polinezijoje išliko nepriklausoma karalyste. Tačiau šioje šalyje, pripažino verslininkas, vaizdas buvo liūdnas. Ten Marius lankėsi po vykusių didelių neramumų. Taikūs ir net tingūs vietos gyventojai negalėjo taikstytis, kad jų mylimą karalių dėl ligos pakeitė vienas jo sūnų, kurio liaudis labai nemėgsta. Kilus sumaiščiai, žmonės degino pastatus, mašinas.
„Apdegusios vietos jau buvo išvalytos, aptvertos, tačiau atrodė nykiai“, – apsilankęs Tonge nusivylimo neslėpė M.Jovaiša.
Nepasitikėjimą jam sukėlė nuo senatvės kretantis savanoris italų gydytojas, kuris medicinos įrankius laikė aprūdijusioje dėžėje – jo pagalbos prireikė susirgusiai Marijai Izabelei.
Daug transvestitų ir transeksualų
Sekmadieniais polineziečiai užkaičia „umu“, šventiškai apsirengia ir eina į bažnyčią. Ten dainuoja, groja, vyksta vaikų pasirodymai, spektakliai, diskusijos su bendruomenės nariais.
Jie – tolerantiški, todėl neretai gatvėse galima sutikti transvestitų ar transeksualų – moterimis virtusių vyrų.
Vietiniai gyventojai turistams pasakojo, kad tuomet, kai gentys kariaudavo tarpusavyje, vyrai žudydavo ne tik priešo karius, bet ir berniukus.
Norėdami išgelbėti būsimuosius giminės tęsėjus, kartais juos aprengdavo merginų drabužiais.
Tai – viena transvestitų atsiradimo priežasčių. Dabar žudynių nebėra, laikomasi įstatymų.
„Net ir Polinezijos užkampiuose neklesti ritualinis kanibalizmas, tačiau tai egzistuoja Papua Naujojoje Gvinėjoje“, – sakė M.Jovaiša.
Polineziečiai dievina šokius. Vienos šventės metu jie pakvietė pašokti Brigitą. Po 15 minučių šokio sugriebęs ją už pilvo ir pastebėjęs, kad ji nėščia, polinezietis sutriko ir išsigando.
Dauguma vietos moterų – stambių kaulų, apkūnios, todėl šokių vadovui Brigitos pilvas atrodė kaip neatskiriama jos išvaizdos dalis.
Lietuvius nustebino tai, kad polineziečiai dalijasi vaikais. Kelis jų turinti šeima vieną sūnelį ar dukrelę atiduoda auginti bevaikio brolio ar sesers šeimai.
Žynį užpuolė ryklys
Didelį įspūdį paliko susitikimas su žyniu, kai Marius ieškojo tradicinės medicinos atstovo. Žynio žmona – lenkų kilmės, šv. Stanislovo ordino kavalierė, dailininkė. Jie gyvena atsiskyrę aukštai kalnuose.
Kadaise vyras dalyvavo tradiciniame 24 km plaukime atvirame vandenyne tarp Taičio ir Morea salų. Plaukiant žynį užpuolė ryklys, tačiau jam pavyko išplaukti net ir perkąsta nugara.
Polinezijoje populiarios noni augalo sultys. Kartus, šlykštaus skonio gėrimas kainuoja 10, Lietuvoje – apie 200 litų. Anot žynio, tai vaistas imuninei sistemai stiprinti. Rytais rekomenduojama išgerti po pusę stiklinės šio gėrimo. Nardytojų rojuje vadinamoje Prancūzų Polinezijoje Mariui su žmona taip pat didelį įspūdį paliko apsilankymas 100 metrų ilgio ir 50 metrų pločio salelėje.
Ten jie kaip robinzonai gyveno su nardymo instruktorium, virėju ir padėjėju.
Turas Hejerdalas – melagis
Polinezijoje puikiai žinomas norvegų keliautojo Turo Hejerdalo vardas.
2002 metais mirusio žinomo mokslininko teigimu, į Polineziją žmonės atplaukė plaustais iš Pietų Amerikos. Tai jis neva įrodė, perplaukęs plaustais Ramųjį ir Atlanto vandenyną.
Vietiniai gyventojai tuo piktinasi. Jie tvirtina, kad mažomis kanojomis į Polineziją jų protėviai pateko iš Pietryčių Azijos.
Tai lietuviui nekart aiškino ir įrodinėjo vietos mokslininkai bei tyrinėtojai.
