- Tėti, aš noriu pas draugę pasilikti, mama jau leido, o tu ar leisi?- gudrus manevras priversti jus sutikti, nors mama sakė tik tiek: „Nežinau ar leisti, klausk tėvelio”.
- Ką? Nepirksi man kompiuterio? Na ir gerai, ir nereikia, visiems pasakysiu, kad tėvai manimi nesirūpina!- atviras šantažas.
- Tu gali šnekėtis su tėveliu, o aš išeisiu iš namų! Ir gerai, kad naktis, sušalsiu, mane užpuls ir dar nužudys!- vėl šantažas.
Tai ką gi daryti, kai vaikas aiškiai manipuliuoja jumis? Psichologų labai reklamuojamas nuoširdus bendravimas atrodytų maždaug taip:
- Kai tu taip elgiesi, aš jaučiu pyktį. Aš suprantu, kad tau irgi pikta, tačiau esu kitos nuomonės, (turiu svarbesnių pirkinių, užsiėmimų, principų ir t.t.). Į tai nuoširdus vaikas turėtų atsakyti:
- Taip, mama, žinau, kad tu pyksti. Man nemalonu tave liūdinti. Tačiau jaučiu nenumaldomą norą nusipirkti (atkeršyti, sutaikyti jus ir t.t.).
Gražu? O dabar pasakykite, kiek kartų per gyvenimą jūsų ir vaikų pokalbiai atrodė būtent taip. Kiek? Tik tiek? Tai ką gi vis dėlto daryti , jei vaikas arba jūs nepasiruošę nuoširdžiam bendravimui? Tuomet tenka manipuliuoti, t.y. atsakyti iš jėgos pozicijos tikslų pakeisti vaiko elgesį.
Manipuliacijas galima padalinti į tris laipsnius.
Pirmas laipsnis - paprastos komandos:
- Tuoj pat nustok skųsti draugą! Kad daugiau to negirdėčiau!
- Marš į lovą ir jokių nakvynių pas drauges!
- Baik kaulyti to kompiuterio - tai negražu!
- Niekur tu neisi - tuoj pat eik ruošti pamokų!
Jei tos komandos skamba pakankamai stipriai ir nekartojamos dažnai - jos suveikia. Tam kartui. Po kelių mėnesių ar metų jos irgi nustoja veikti.
Antras manipuliavimo laipsnis – monotonišku ir svajingu tonu daroma įtaiga (liaudyje vadinama „smegenų pudrinimu“).
- Žinai, vieną kartą viename kieme gyveno toks berniukas, kurį visi skriausdavo. Ir štai jam kilo noras atkeršyti. Tačiau vieną vakarą jis sutiko paslaptingą senį...
- Vaikeli, kaip man norisi, kad tu greičiau suaugtum, tačiau žinai, kaip man vieną kartą atsitiko su tomis nakvynėmis pas drauges? Nori, papasakosiu? Na, gulkis ir pasiklausyk...
- Tu gal ir nežinai, tačiau neužtenka norėti kompiuterio - reikia, kad ir kompiuteris užsinorėtų tavęs. O jis užsinorės tik tuomet, kai tu išmoksi programavimo...
- Tu manai, kad mes baramės? Taip, mes baramės, tačiau tik todėl, kad labai mylime tave ir vienas kitą, nes tik tas, kas karštai myli, ir sugeba bartis, nes kitaip tarp žmonių būna šaltis...
Įtaiga gerai veikia, tačiau tik ne paauglius. Supratę, kad juos hipnotizuoja, paaugliai daro itin aršius atsakomuosius veiksmus: „Tai ką, vėl pasakėlę man seksi? Užknisai su savo istorijomis! Gali trumpiau? Nekabink makaronų.”
Trečias manipuliavimo laipsnis - paradoksinis elgesys.
Jūs darote visiškai netikėtą veiksmą. Balsas ir judesiai turi būti labai rimti ir ryžtingi.
- Jis mušasi? Tuoj... tėveli, tu nežinai, kur tas kirvukas mėsai kapoti? Na, reikia vieną banditą pribaigti...
- Tu pas draugę susiruošei? Kaip šaunu - mes kaip tik ruošėmės su tėveliu naktį pavaikščioti dviese – ir po to viešbutuke pernakvoti... kam? Kai užaugsi- suprasi.
- Ką? Kompiuterio nori? Tik tiek? O tu žinai, kad procesorius kitąmet bus dukart greitesnis – na, kaip pas tą tavo klasioką... pamiršau jo vardą. Vienu žodžiu, tiks “Halo-trys” žaisti. Žinoma, jei nori tuomet turėti senieną, prašau...
- Vaikeli, eiti iš namų - gera mintis. Seniai norėjome tave pripratinti nebijoti naktimis vaikščioti. Didelis juk jau... Tik šaliką užsirišk.
Taigi, manipuliuokite, kol galite. O kai atsibos - bandykite nuoširdžiai pabendrauti.
O jei nepadeda? Tuomet pasiduokite ir melskitės. Kiek? Tol, kol vaikas užaugs. O jumyse pabus humoro jausmas.
