Grąžinti čia, pasirodo, galima bet ką – tokia jau tobula ne visada tobulos Anglijos pirkėjų aptarnavimo politika. Jeigu pats velnias ant ragų turėtų etiketę, o ant kanopų – po brūkšninį kodą, turbūt į parduotuvę būtų galima grąžinti ir jį.
Su bičiule Adelija klaidžiojame po didžiulį kaimynystėje esantį prekybos centrą. Parduotuvėse šimtai žmonių. Jaučiu, kad greitai Kalėdos. Užeiname. Žmonės karštligiškai graibsto rūbus ir net nesimatuodami, ant ištiestos rankos sukabinę gal po keliolika apdarų, stoja į eilę prie kasų.
Jau pripratau, kad Anglijoje žmonės gerokai kitokie nei Lietuvoje, bet kad iš akies galėtų įsitikinti, jog drabužis jiems tobulai tiks - tai jau fenomenalūs sugebėjimai!
“Atsipeikėk. Matai tą eilę – ten prekių grąžinimo skyrius, - paaiškino mano bičiulė, pirštu durdama į netrumpą eilę žmonių parduotuvės kampelyje. – Čia visi taip daro: nenori stovėti eilėse prie matavimosi kabinų, nusiperka patikusius drabužius, namie ramiai pasimatuoja, prieš veidrodį pasistaipo ir, kai turi laiko, užvažiuoja ir nereikalingus grąžina. Palauk minutę, ir aš atsinešiau švarkelį grąžinti – spalva nepatiko.”
Stoviu gerokai priblokštas. Einu kartu su ja. Stebiu – pardavėjai net neklausia, kodėl daiktas grąžinamas. Priima, paklausia, ar nori atgauti pinigus, ar ims kitą daiktą, kviečia kitą “grąžintoją”.
Pamenu, Lietuvoje išsiruošiau grąžinti batus, kurie klaikiai spaudė. Nebegalėjau kentėti, todėl ryžausi nemaloniai grąžinimo procedūrai. O taip, ji buvo vienareikšmiškai nemaloni: turėjau gerokai paprakaituoti, kol įrodžiau, kad batų man tikrai nebereikia. Džiugu, kad pardavėjos neliepė prie kitų pirkėjų nusimauti kojines ir viešai pademonstruoti iki kraujo nutrintas pūsles.
Tačiau žvilgsniais varstė labai nepatikliais, o išlydėjo taip, lyg būčiau grąžinęs jiems ne batus, o atominę bombą dėžėje nuo jų. Daugiau į tą parduotuvę nebeužsukau.
“Gerai, kad spėjau. Vis pamiršdavau užvežti. Čia tik per mėnesį galima grąžinti. Kitur ir keturiasdešimt penkios dienos būna, ir devyniasdešimt”, - išpyškino Adelija.
Man vėl lengvas šokas – trys mėnesiai apsispręsti! Taip, klientų aptarnavimas čia mane, švelniai tariant, stebina.
„Žinok, daugelis paima vakarinę sunkelę ar smokingą, nueina į kokį vakarėlį, o vėliau grąžina. Patogu – kam leisti pinigus? Tik etiketės ir čekio svarbiausia neišmesti. Nors geresnės firmos ima atgal vien parodžius jų etiketę – čekis lyg ir nebūtinas. Rūpinasi reputacija. Juk tie čekiai taip greitai pasimeta...“ - naujienas žėrė mano palydovė, papasakojusi, kad neseniai pirko patį pigiausią virdulį, kuris – nieko nuostabaus – greitai apkalkėjo ir sugedo, tad parduotuvėje akivaizdžiai naudotą rakandą jai be kalbų pakeitė nauju.
„Ir ką, net nepaklausia, kodėl grąžini? – paklausiau. - Kartais pasiteirauja, bet paprastai turiu standartinius atsakymus: per mažas, nepatiko spalva, audinys per šiurkštus, netinka prie interjero, labai garsiai veikia“.
„Stebuklai!“ – pasakiau.
„Ne, stebuklus tu pamatysi dieną po Kalėdų, kai visi puls į parduotuves, grąžins nepatikusias kalėdines dovanas, nuo lentynų šluos viską iš eilės, kad vėliau namuose pasimatuotų ir galbūt vėl grąžintų”, - apie Boxing Day tradicijas pasakojo ji.
Nuo šiol neišmesiu nė vieno čekio. Kad tik būčiau žinojęs, kad galiu grąžinti net menkiausią daikčiuką, tikrai neišmesčiau čekio to nelemto rankšluosčio, kuriam išleidau beveik dešimt svarų, o jis, bjaurybė, juodais pūkais nudažė mane nuo galvos iki kojų… Gyveni ir mokaisi, tiesa?
