Premjeros meto nuo G. Bizet nusigręžė visi – ir draugai, ir gerbėjai. O jo geriausias draugas, kompozitorius Charles Gounod (operos „Faustas“ autorius) pareiškė, kad „Ariją su gėle“ G. Bizet pasivogė iš jo. Dabar šią „Karmen“ partiją svajoja sudainuoti kiekvienas pasaulio meco-sopranas, o tuomet Georges žmona, gražioji Genevieve, demonstratyviai paliko žiūrovų salę įsikibusi savo meilužiui į parankę.
„Jei tik autoriai galėtų susilaukti pripažinimo dar būdami gyvi, o ne praėjus šimtui metų nuo jų mirties!“, - dažnai sakydavo kompozitorius, lyg nujausdamas savo likimą.
Bet, kaip bebūtų, G. Bizet šlovė sužibėjo būtent praėjus šimtui metų po jo mirties – ir būtent dėl operos „Karmen“.
Tai kas gi buvo prototipas tos gražuolės, dėl kurios širdies operoje kovėsi vargšas kareivis Chose ir žavusis toreadoras Eskamiljo? Visiems žinoma, kad operos libreto buvo rašomas Liudoviko Halevy, su kuriuo G. Bizet labai artimai draugavo. Opera buvo surašyta Prospero Merime novelės „Karmen“ motyvais – šioje novelėje aprašyta andalūziečio Chose aistra kontrabandininkei Karmen.
Bet skaitytojai novelėje neatras to, ką išvys G. Bizet operos klausytojas: nei ryškių apdarų, nei veikėjų galios, nei Ispanijos gyvenimo spalvingumo. Novelės dėmesio centre – dono Chose, kuris iš pavydo nužudė mylimą moterį, išpažintis. Karmen novelėje nebuvo ryški veikėja ir visas dėmesys buvo sutelktas į asmeninius pagrindinio herojaus išgyvenimus.
Savaime aišku, kyla klausimas: kas gi toji moteris, kuri įkvėpė G. Bizet sukurti tokią populiarią heroję?
Manoma, kad ta moteris buvo elitinė kurtizanė, aktorė, profesionali jodinėtoja, populiari rašytoja, grafo de Sabriano našlė, labiau žinoma Mogador vardu.
Jiedu susipažino traukinyje. Jam buvo 28 metai, jai – 42. Ji važiavo apžiūrėti statomos jos vilos. Paaiškėjo, kad kompozitorius ir kurtizanė gyvena vienas šalia kito. Tuomet Mogador buvo garsi visame Paryžiuje, ypač po to, kai buvo išleista jos skandalinga knyga „Atsisveikinimas su pasauliu“, kuria ji ne tik užsitikrino sau populiarumą, bet ir išgelbėjo mylimą vyrą (kuris iki pažinties su G. Bizet jau buvo miręs), nuo paskendimo skolose.
Toje knygoje Mogador prisipažino, kad į prostituciją pastūmėjo jos motinos antrojo vyro nusikalstama aistra jai. Patėvis dažnai bandė ją išprievartauti, o kai ji pabėgo, jis ją pagavo, sumušė ir pardavė į viešnamį. Bet Mogador viešnamyje ne tik atrado antrą gyvenimą, bet ir susilaukė didžiulės sėkmės.
Dėl sugebėjimo patraukti vyrų dėmesį ji buvo lyginama su pačia deive Venera. Bet įdomiausia tai, kad pas save priimdama daugybę vyrų iš tikrųjų ji mylėjo tik vieną – savo vyrą. Pažintis su kompozitoriumi Mogador patiko.
Tikėtina, kad ji jau pirmo susitikimo metu įtraukė jį į sąrašą įdomių pažinčių, kurias likimas suteikia garsiems žmonėms. Ne daugiau ir ne mažiau. Bet G. Bizet nuoširdžiai įsimylėjo šią moterį. O ji juokėsi iš jo meilės, kaip ir Karmen, sakydama: „Man labiau patinka vyrai, kuriems aš nereikalinga“.
Be abejo, Mogador suprato, kad tarp jų mažai kas gali būti bendra – išskyrus lovos reikalus. Ji suprato, kad G. Bizet jaunas, o ji jau sensta. Mogador pati atstūmė kompozitorių, skaudžiai iš jo išsijuokdama: jos motinos ir namiškių akivaizdoje ant įsiaistrinusio Georges buvo išlietas vandens ąsotis, o jaunasis kompozitorius, iš juoko klegant visiems kurtizanės namams, amžiams buvo išvytas iš jos gyvenimo.
Georges savimeilė buvo užgauta. Po išsiskyrimo su mylimąja jis ilgai sirgo. Bet, kaip sako prancūzai, c’est la vie. Likimas didžius žmones suveda tam, kad jie atrastų savo mūzą. Kol tokių susitikimų būna, tol norisi tikėti, kad gyvenimas yra nuostabus.
Norisi visiems klausytojams palinkėti būti vertais būtent tos didžiosios meilės, bet nepamiršti, kad didžioji meilė – tai dar ir didžioji auka, ir didysis nusivylimas. Bet norisi tikėti, kad būtent Jūsų meilė taps verta mūzų pripažinimo, kaip buvo pripažinta kompozitoriaus G. Bizet aistra elitinei kurtizanei Mogador.
