Bronius Kutavičius – keturių operų, spektaklių muzikos, oratorijų autorius, Nacionalinės premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio IV laipsnio ordino, Karininkų kryžiaus kavalierius. Populiariausias jo kūrinys – oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978 m.) laikomas Lietuvos muzikos sąjūdžio atskaitos tašku.
Opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“, opera „Lokys“, vaikams skirta opera „Kaulo senis ant geležinio kelmo“, opera-baletas „Ugnis ir tikėjimas“ – žinomi kūriniai net ir muzika menkai besidomintiesiems. „Panevėžyje nesu svetimas žmogus. Gimiau Molainyse, – tarmiškai savo gimtojo kaimo pavadinimą pabrėžia B.Kutavičius. – Iš to paties kaimo kilę mano abu tėvai ir seneliai, Panevėžyje gyvena mano brolis ir seserys. Atvažiavęs į šį miestą, svečiu nesijaučiu, grįžtu į savo namus.“
Kompozitorius sako per visus susitikimus, interviu sulaukiantis klausimų apie muzikavimo pradžią. Ir kaskart tikina atsakantis taip pat: įkvėpimo pradžia – basos piemenystės metai, kai būdavo iki valias laiko klausytis gamtos garsų, iki šiol skambančių kaip nuostabiausia muzika. Kelias į muzikos aukštumas prasidėjo nuo lūpinės armonikėlės, tačiau svajonių instrumentas buvo smuikas.
Rimtai mokytis muzikos, kaip sako B.Kutavičius, jis pradėjo gana vėlai – sulaukęs 14 metų. Už tai esantis dėkingas savo mamai, kuri buvo labai šviesi moteris, sugebėjusi suprasti, kad ir kaimo vaikas gali norėti būti muzikantu.
„Smuikeliu pradėjau griežti Panevėžio muzikos mokykloje pas garsųjį smuikininką Kligį, – prisiminimais dalijosi kompozitorius. – Muzikos nepamiršau ir kariuomenėje, orkestre grojau valtorna. Valstybinę konservatoriją baigiau būdamas 31 metų. Visi kurso draugai buvo beveik dešimtmečiu jaunesni ir vadindavo mane seniu.“
J.Miltinio mokytojas
Praėjusią savaitę atvažiavęs į Panevėžį kompozitorius pirmiausia skubėjo apžiūrėti režisieriaus Juozo Miltinio paminklo. Su J.Miltiniu ir Panevėžio dramos teatru siejasi labai daug B.Kutavičiaus prisiminimų.
„Senieji Panevėžio dramos teatro aktoriai didžiuojasi esantys Miltinio mokiniai, o aš galiu pasigirti buvęs jo mokytoju, – įdomią biografijos detalę atskleidžia B.Kutavičius. – Miltinis buvo sumanęs išmokti griežti smuiku. Kligys iki tokio lygio, kad mokytų suaugusį žmogų, juk nenusileis, tad režisierius pagalbos paprašė manęs. Mūsų pamokos truko porą metų iki mane paimant į kariuomenę. Kiek paskui teko girdėti, kad Miltinis buvo sumanęs išmokti fortepijonu skambinti.“
B.Kutavičius kūrė muziką vienam iš paskutinių J.Miltinio spektaklių „Requiem vienuolei“, artimai draugavo su Vaclovu Blėdžiu, Donatu Banioniu.
Žavisi vyro kūryba
Į jubiliejinį vakarą Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje kompozitorių atlydėjo žmona Dalia Kutavičienė – televizijos ir kino režisierė, laidų vedėja. Žurnalistė, atėjusi rengti reportažo apie įžymų muziką, vėliau tapo jo žmona.
Aštuonioliktus metus kartu gyvenanti pora džiaugiasi sutarianti puikiai. Pasak jų, gera suprasti vienas kitą, kai abu šeimoje menininkai. Pasakodamas apie save, kompozitorius sako, kad be didelės likimo dovanos kurti, gyvenimas jam atseikėjo ir daug skausmo. Prieš dvidešimt metų mirtis išskyrė su pirmąja žmona šachmatininke Vilhelmina Kaušilaite, prieš penkerius metus Anapus palydėtas vienas iš sūnų.
Režisierė Dalia Kutavičienė prisipažįsta, kad žavisi vyro kūryba.
„Pirmoji artimesnė pažintis su Broniaus kūryba buvo režisieriaus Jono Vaitkaus Kauno dramos teatre pastatyta opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ pagal S.Gedos kūrinį, – pasakoja režisierė. – Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tai, kas rodoma scenoje, gali turėti tokį stiprų poveikį: operai pasibaigus pusantros valandos sėdėjau salėje netekusi žado. Gaila, kad vėliau sukurtame filme tos stebuklingos atmosferos nebeliko.“ „Strazdas – žalias paukštis“ puikiai atspindi B.Kutavičiaus kūrybos įvairiapusiškumą: joje skamba ir roko fragmentai, ir didmiesčio triukšmas, ir kaimiška kalba.
Prieš septynerius metus Vilniaus festivalio užsakymu sukūręs operą „Lokys“ kompozitorius įgyvendino dviejų dešimtmečių svajonę parašyti tikrą didžiulę operą su dideliu orkestru, choru, šokėjų trupe.
Muziką ir susapnuoja
Daugybę iškilių kūrinių į pasaulį paleidęs kompozitorius apie savo kūrybą kalba paprastai. Visi jie ateina iš širdies, mažiausiai galvojant apie atlygį. B.Kutavičius įsitikinęs: didieji pasaulio meno kūriniai atsirado būtent skatinami vidinės nuojautos.
Kartais muziką kompozitorius sako net susapnuojantis, tenka keltis naktį užrašyti įsivaizduojamo skambesio, tačiau tai ne visuomet pavyksta. Tokiais atvejais muzikas sako pavydintis rašytojams: parašai eilutę, jei nepatinka, gali pataisyti. Kompozitorius tokios galimybės neturi, be to, labai daug kas priklauso ir nuo muzikos kūrinio atlikėjų. B.Kutavičius garsėja kaip labai tolerantiškas kompozitorius, grojantiems jo kūrinius muzikantams netenka matyti žaibais besisvaidančio autoriaus.
„Nesidomiu, kada mano kūriniai tampa populiarūs, – neslepia B.Kutavičius. – Mano sritis – kurti muziką, o padaryti ją populiarią – muzikologų reikalas.“
