“Mano tėvas pamišęs dėl kompiuterinių žaidimų. Tikiuosi, tu nesikraustai dėl jų iš proto?!” — kai susiburkavome su Kristina, toks buvo vienas pirmųjų jos klausimų. “Jau atsižaidžiau”, — numojau ranka ir čia pat pamiršau, ko ji klausė. Kol buvau pakviestas pietų pas jos tėvus.
Mamelė kviečia Kristiną į virtuvę, mudu su tėtušiu liekame vienu du. Kalba neina, nors tu ką. Kažkokios padrikos frazės apie orą. Staiga prisimenu Kristinos klausimą ir bandau megzti pokalbį: “Kristina minėjo kompiuterinius žaidimus. Kurį dabar bandote įveikti?” Tėtušis staiga atgyja: “Doom!” Po galais, niekaip į ketvirtą lygį negaliu patekti”. Žodis po žodžio išsiaiškiname, kad čia ta pati “Doom” šaudyklė, kurią perkandau prieš dešimt metų. Kokia nostalgija apima, kai tėtušis įjungia kompiuterį! Viskas taip pažįstama. Kai Kristina ateina kviesti prie stalo, mes — jau ne šiame pasaulyje: “Dabar eik ten... Atsargiai! Šauk!” Ir taip — kol pereiname visus “Doom” kambarius.
Tėtušis švytėjo iš laimės, kvietė dažniau užsukti. Gal ir būčiau užsukęs, bet Kristina pareiškė, jog jai pakanka ir vieno puspročio, gyvenančio kompiuterinių žaidimų labirintuose.
Prisilakęs katinas
“Tėvas turi savo gamybos vyno. Retai juo ką nors vaišina, bet jei tau jo pasiūlys, būk atsargus — jis atominis!” — užuot sugluminusi, suintrigavo naujoji mano meilė Vilija: jei vynas toks geras, kodėl gi jo turėčiau neragauti?
Pažintis su Vilijos tėveliais atitiko pačias geriausias tradicijas: maisto kalnai, gėrimų upės. Ir aš tokiai šventei kaip niekad gerai nusiteikęs. Po taurelę už pažintį, po kitą — į sveikatą, mano liežuvis nutrūksta nuo grandinės ir prabyla apie tėtušio vynelį. Šeimininkas įpila, gėrimas nuslysta geriau nei prašmatniausias Bordo regiono vynas! Tačiau aiškiai prisimenu tik antrąją taurę. Rytą Vilija praneša, kad aš jų išgėriau šešias. Buvau nurengtas, paguldytas, bet naktį, užuot ropštęsis į jos lovą, atsiguliau šalia mamaitės ir sumurkiau: “Aš — katinas, tuoj sušildysiu tave”.
Visą rytą prasėdėjau tyliai kambaryje laukdamas, kol Vilijos tėveliai išsiskirstys į darbus. Vos nenumiriau iš troškulio, nuo šlapimo pūslės spazmų ir galvos skausmo (prakeiktas tėtušio vynas!). Su Vilija draugavau dar pusmetį, bet taip ir nesugebėjau pažvelgti jos tėvams į akis. Jei būčiau nežinojęs apie tą vyną, prisiekiu: viskas būtų buvę kitaip!
Mediniai reikalai
“Gerai, aš tau apie juos nieko nepasakosiu, tik viena prašau: neklausk tėvo apie jo genealoginį medį”, — pasakė man Rasa, kai riedėjome į svečius pas jos tėvelius. Iškart mintyse persukau filmuką, kuriame aš spausdamas Rasos tėvui ranką tariu: “Malonu susipažinti! O koks jūsų genealoginis medis?” Kvailiau ir būti negali! Vargšė Rasa, turbūt jos kelyje pasitaikė koks ožys, kuriam reikėjo kraujo tyrimų pokalbiui pradėti, pamaniau.
Tėvas — 10 balų! Iškart radome bendrą kalbą. Apie statybas: jis kaip tik rekonstravo namą, aš buvau dirbęs mūrininko padėjėju, tad bendrų temų ilgai nereikėjo ieškoti. Jis visus namus aprodė, planus papasakojo ir net patarimų klausė. Visas toks laimingas sėdau prie vaišėmis nukrauto stalo. Staiga akis užkliuvo už kažkokios įrėmintos keverzonės ant sienos. “O čia kieno menas? Gal Rasa vaikystėje piešė?” — leptelėjau vis dar laimingas. Į mane susmigo visų akys. Ypač Rasos — net žaibai pasipylė. “Ne, Rasa vaikystėje gražiau piešė, — apsidžiaugiau, kad jos tėvas puolė švelninti situacijos. — Čia mūsų genealoginis medis.”
Ir prasidėjo: guvusis mano pašnekovas puolė pasakoti savo giminės istoriją nuo Adomo ir Ievos. Tris valandas! Buvau kantrus, labai kantrus. Ne kartą bandžiau keisti temą, bet jau buvau pasmerktas. “Juk aš tau sakiau!” — tą vakarą man tik ištarė Rasa. Nesikalbėjo ir kitą rytą. Po savaitės išsiskyrėme. Dėl mano kaltės. Bent jau ji taip mano.
Stirninas be kelnių
Gana! Daugiau jokių juk aš tau sakiau! Po vaizdžių pasakojimų pastaroji mano meilė Lina, regis, šį prašymą išgirdo. Žengdamas pro jos tėvų namų duris žinojau du vardus ir dvi profesijas: mama Marija — architektė, tėvas Aleksas — tardytojas. Tiesa, abiejų namuose nebuvo: mudu atvažiavome anksčiau, nei šie spėjo grįžti iš darbo. Vasariško karščio nukamuota Lina nusprendė atsigaivinti duše — juk ji savo namuose! Teškančio vandens garsai įaudrino vaizduotę — netrukau nusimesti drabužius ir atsidurti šalia Linos.
“Įdomu, ką dabar pasakytum, jei tarpduryje pasirodytų tėvai?” — įterpė ji klausimą tarp glamonių. “Prašau jūsų dukters rankos!”— pusiau ironiškas, pusiau pompastiškas mano balso tonas privertė ją nusijuokti. Juokai greitai baigėsi: vos užsukome vandens čiaupą, išgirdome, kad namuose esame ne vieni. Linai ne pirmas kartas — ji apsivyniojo rankšluosčiu ir išsliuogė iš vonios kambario kaip stirna. Nusprendžiau pabūti stirninu ir aš: apsivyniojau rankšluosčiu ir pravėręs duris... akis į akį susidūriau su ponu Aleksu. Tikras tardytojas — iš stuomens ir iš liemens.
“Na, tai ką pasakysi?” — jis buvo labai rimtas. “Prašau jūsų dukters rankos”, — išbėriau it žirnius jausdamas, kaip linksta keliai. “Gerai, bet prieš tai gal kelnes apsimautum ir savo vardą pasakytum”, — ponas Aleksas žodžiais mane sutraiškė kaip nuorūką — koja.
Su Lina draugavau ilgai, net rimtai apie vestuves buvome pradėję kalbėti, bet kiekvienąkart, kai užsukdavome į svečius pas jos tėvus, ponas Aleksas tardytojišku balsu pasiteiraudavo apie mano kelnes. Lina šaipydavosi kartu su juo. Mano meilė virto neapykanta. Todėl dabar ieškau merginos, kuri iki susitikimo su jos tėvais sugebės man nieko apie juos nepapasakoti. Netgi daugiau negu nieko.
