Gabumai ir jų mados
Sakoma, kad ir kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias, o kaip karštai mylintiems tėvams objektyviai įvertinti savo vaiko gebėjimus, ypač jei jis ką tik peržengė pirmos klasės slenkstį?
Švietimo plėtotės centro direktoriaus dr. P. Gudyno teigimu, tradiciškai gabus vaikas yra tas, kuris greičiau mokosi. Pedagogai mato, kad gabus vaikas žinomus dalykus sugeba perkelti į kitas, tolimas, sunkiai atpažįstamas situacijas. Pavyzdžiui, kai mokantis, tarkim, Pitagoro teoremą, vienas vaikas vos ją sugeba pritaikyti, apskaičiuodamas labai paprastučius uždavinius, o kitas sugeba ją pritaikyti, atlikdamas kokią nors praktinę užduotį, nors šioji buvo be jokios užuominos į ją. Gabus vaikas greitai perima ne tik žinias, bet ir išmoksta taikyti strategijas.
Ar žmogus bus įvertintas kaip turintis kokių nors išskirtinių gebėjimų, priklauso ir nuo laikmečio bei jo diktuojamų reikalavimų. Buvo metas, kai kaip išsilavinimo požymis itin vertingas buvo gebėjimas cituoti posakius lotyniškai. Didelis privalumas buvo ir gebėjimas labai gražiai – kaligrafiškai, rašyti, tačiau dabar vargu ar tai taip jau reikšminga. Šiandien svarbiau gebėti naudotis kompiuteriu, o kaligrafijos net nesimokoma. Taigi gabumas yra socialiai sąlygotas dalykas, nes susijęs su paklausiomis tuo metu veiklomis, kurios nuolat kinta.
Skaito, rašo, skaičiuoja...
Tačiau pirmoje klasėje iki Pitagoro teoremos dar toli, didžiausią skirtumą tėvai mato vertindami, kaip vaikas skaito, rašo, skaičiuoja. Vilniaus psichologinės – pedagoginės tarnybos vyriausioji psichologė Vilma Voišnienė tokių skirtumų tarp pirmokėlių nelinkusi pervertinti ir atkreipia dėmesį į tai, kad mokykla yra žymiai daugiau, nei vien šių dalykų išmokimas: ,,Mokykloje vaikas mokosi bendrauti su bendraamžiais, mokosi būti grupėje, paklusti autoritetams, daryti savarankiškus sprendimus, išbūti kai nuobodu, derinti savo ir grupės poreikius, įvertinti aplinką ir situaciją, gauti sau naudos, dalyvauti mokyklos gyvenime. Tai labai svarbūs ir reikalingi išmokti vaikui dalykai.“ – teigia ji.
Tad tėvai neturėtų manyti, kad jei vaikas į mokyklą ateina jau mokėdamas skaityti ir rašyti, tai per pamoką jis negaus jam naudingų ir įdomių užduočių. Skaitymas skaitymui nelygu, vaikas turi mokėti skaityti greitu tempu, garsiai, raiškiai, akcentuodamas tai, kas svarbu, turi mokėti skaityti prieš klasę, sklandžiai atpasakoti. Rašyti taip pat nėra vien tik raidės ir žodžiai, vaikas turi mokėti rašyti diktantą, žinoti sakinio sandarą, taikyti gramatikos taisykles. Taigi mokėjimas skaityti ir rašyti tėra instrumentai, svarbu įvertinti, kaip vaikas jais naudojasi.
PsichologėsV. Voišnienės teigimu, pirmoje klasėje didžiausias skirtumas yra tarp vaikų, kurie ateina iš namų ir iš darželio. Atėję iš namų gali nemokėti būti grupėje, gali nemokėti pakovoti už savo poreikius ir interesus, gali nemokėti būti ne dėmesio centre, o šešėlyje. Iš kitos pusės, atėję iš darželio gali būti išmokę pernelyg agresyviai spręsti savo problemas, be reikalo pulti muštis, stumdytis, kovoti.
Kelti – nekelti
Visgi pasitaiko tokių atvejų, kai vaikas ir žiniomis ir brandumu akivaizdžiai lenkia savo bendraamžius. Tokia situacija taip pat turi savo minusų, mat vaikas įpranta nedirbdamas būti pirmūnu, dingsta motyvacija mokytis. Teoretikai teigia, kad krūvis turi atitikti vaiko lygį, tad jei vaikas lenkia bendraamžius ir lygiuojasi į metais ar dvejais vyresnius, tai jis ir turėtų mokytis su sau lygiais. Kartais tėvai iš anksto numato vaiko gebėjimų ir pirmosios klasės reikalavimų neatitikimą ir pageidauja, kad jų vaikas ,,aplenktų“ pirmą klasę.
,,Esu tos nuomonės, kad vaikas mokyklą turi pradėti taip kaip visi, nuo pirmos klasės. O tada, jei tėvai ir mokytojai mato, kad vaikas labai stipriai išsiveržęs į priekį, galima daryti šuolius – kelti jį į kitą klasę, nelaukiant gal ir mokslo metų pabaigos. Tačiau reikia atsiminti, kad šitie sprendimai turi būti labai pamatuoti. Vaikas – ne daiktas, požiūris ,,jei nepasiseks – grįš į ankstesnę klasę“ visai netinkamas. Tik šimtu procentų įsitikinus, kad vaikas pajėgs susidoroti su tokiu iššūkiu ir nebus jokių šokinėjimų atgal galima ryžtis tokiam sprendimui“ – remdamasi ilgamečiu darbu mokykloje savo požiūrį dėsto V. Voišnienė.
Dr. P. Gudynas taip pat neatmeta galimybės kelti gabų vaiką į aukštesnę klasę, tačiau atkreipia dėmesį, jog priimant tokį sprendimą būtina įvertini ne tik vaiko žinias, jo socializaciją, gebėjimą bendrauti su vyresniais, bet ir fizinę brandą: ,,Tėvai turi gerai įvertinti, kaip tokie perkėlimai pasisuks po dvejų-trejų metų. Tarkim, gabi mokslams mergaitė mokosi tarp vyresnių. Ateina laikas, kai jos bendraklasės jau atrodo kaip merginos, o šioji – dar kaip vaikas. Paauglystės laikotarpiu tai gali būti itin skaudus išgyvenimas.“
Kolegialūs sprendimai
Nors tėvai turi prioritetinę teisę nuspręsti, kas jų vaikui yra geriau ir geriausia, visgi kalbant apie vaiko mokymąsi, tėvai turi atsižvelgti į tai, kaip vaiką, jo žinias ir brandumą vertina mokyklos specialistai: pedagogai, psichologai. Jei kalbama apie specifinius vaiko gebėjimus meno, sporto, technikos ar kitose srityse, verta pasikonsultuoti su šios srities specialistais, juk kartais bendrame kontekste gali atrodyti, kad vaikas, tarkim, puikiai muzikuoja, tačiau specialisto akimis žiūrinti jis gali turėti tik gerus įgūdžius, bet ne išskirtinius gebėjimus.
Psichologė V. Voišnienė akcentuoja būtiną tėvų pasitikėjimą mokykla, kurią patys savo vaikui išrinko, ir mokyklos teisę vertinti vaiką: ,,Pirmiausia reikia pripažinti mokytojo teisę vertinti vaiką, nes tokia yra mokykla. Jei mes tos teisės nepripažinsime, tai viskas mokykloje atrodys blogai. Antra, reikia pasitikėti ta mokyklas ir tais mokytojais, kuriems savo vaiką atvedei.“.
Tad jei tėvai mano, kad jų vaiko gebėjimams ugdyti reikia kažkokių specialių sąlygų, pirmiausia tai turi būti aptariama su mokykla. Mokykla gali pasiūlyti keletą sprendimų, kurie nebūtinai bus susiję su vaiko perkėlimu į kitą klasę. Mokytis tarp bendraamžių, tačiau gauti užduotis, atitinkančias jo žinių lygį ir skatinančias tobulėti, gauti būtent pagal jį, jo individualius gebėjimus subalansuotą mokymosi krūvį. Tokios galimybės gabiam vaikui mokykloje yra numatytos ir net reglamentuotos atitinkamuose dokumentuose. Tik reikia pripažinti, kad rasti individualiai su vaiku sugebantį dirbti mokytoją nėra taip lengva, nes pirmoje klasėje mokytojui tenka ir taip labai nelengva užduotis, juk į klasę susirenka labai įvairūs vaikai.
Tėvams prašant gali būti sudaryta ir speciali komisija, kuri testuoja vaiką ir pateikia savo išvadą. Ja remiantis mokyklos administracija priima sprendimą, ar tenkinti tėvų prašymą kelti vaiką į aukštesnę klasę ar ne. Žinoma, energingi tėvai gali pasiekti, kad vaikas patektų į aukštesnę klasę, nepaisant nepalankios pedagogų išvados. Gali ,,prispausti“ ir tą pačią mokyklą, ir surasti tokią, kuri priims atsižvelgdama tik į tėvų pageidavimą. Tačiau jei vaikas dėl tokio vienašališko tėvų sprendimo susidurs su įvairiomis problemomis, atsakomybę už tai turės prisiimti patys tėvai.
Gabumų ryškėjimo metas
Tėvai dažnai palygina kaip auga panašaus amžiaus vaikai: štai anas pradėjo kalbėti metukų, o šis skaito nuo trejų. Nepastebėję jokių išskirtinių talentų bent jau pirmose klasėse, neretai nurašo saviškį į vidutiniokus ir daugiau išskirtybių nebeieško. Tačiau tokia pozicija, kad gabumai išryškėja tik ankstyvame amžiuje nėra teisinga. Daugelį gebėjimų galima pastebėti tik tuomet, kai vaikas pasiekia tam tikrą brandą, tarkim, gali pradėti mąstyti abstrakčiai, analizuoti. Todėl ir mokykloje individualaus ugdymo pradžia yra maždaug nuo penktos klasės, o didžiausias dėmesys individualiems gebėjimas lavinti skiriamas vienuoliktoje–dvyliktoje klasėje.
,,Vaiko perspektyvumas, jo gabumai gali išryškėti įvairiais momentais. Vienų gabumai išryškėja pirmoje klasėje, kitų – bebaigiant pradinę, trečių dvylikos, šešiolikos metų, o ketvirtų – įpusėjus antra kursą aukštojoje mokykloje. Gal vaikas neturėjo motyvacijos, gal nebuvo jam būtent tinkamų sąlygų. Jei vaikui šiuo metu kažkas nesiseka, ar jis neatkleidė iki šiol savo kažkokio gebėjimo, tai dar nereiškia, kad jis nėra gabus.“ – teigia dr. P. Gudynas.
Jo manymu, kalbant apie vaiko pasiekimus mokykloje, labai daug priklauso nuo mokymosi stiliaus. Juk vieni mokosi nuosekliai, ,,iškala“ taisykles, išsinagrinėja pavyzdžius ir tik po to sugeba tas žinias pritaikyti praktikoje. Kiti mokosi visiškai atvirkščiai: veikia, eksperimentuoja ir tuomet daro išvadas. Taigi, jeigu vaikas nepatenka į savo mokymosi stiliaus aplinką, ko gabumai gali ir nepasireikšti.
Gabumams – tinkama dirva
Gabumams atsikleisti reikalingas ir tam tikras iššūkis, konfliktas. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko gabumai įvairiose srityse nėra tolygūs, iššūkis turėtų būti subalansuotas pagal tas sritis. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vaikui, turinčiam išskirtinius gebėjimus, juos puoselėti lengviau bendraujant su panašiais į save. Tai būdas geriau save suprasti, kartais – net nesijausti vienišam.
Deja, tačiau gabaus vaiko perspektyvas, anot specialistų, daug nulemia ir jo socialinė aplinka. ,,Šeima turi labai didelę įtaką. Iš jos perimama patirtis, elgesio modeliai, kurie arba leidžia sėkmingai taikyti turimus gebėjimus, arba sužlugdo. Iš socialiai sėkmingų šeimų vaikai dažniau pasiekia formaliai aukštų rezultatų: baigia gerai mokyklą, įstoja, apsigina disertacijas. Ir atvirkščiai.
Teko matyti ne vieną kone genialų matematikai vaiką, turėjusį didžiulius potencialus, tačiau iš sudėtingos socialinės aplinkos. Deja, net ir įstoję į universitetus, šie jaunuoliai nesugebėjo savęs realizuoti, pritrūko tiek palaikymo, supratimo, tiek ir gyvenimiškos patirties. Tad socialinės terpės įtaka labai didelė.“ – remdamasis savo patirtimi dirbti su gabiais matematikai vaikais tvirtina dr. P. Gudynas.
Visapusį vaiko lavinimą bei socialinių, bendravimo įgūdžių ugdymą, net jei jis ir genialus kurioje nors vienoje srityje ar esti mokytojų mylimas ,,dešimtukininkas“, pabrėžia ir psichologė V. Voišnienė: ,,Jei vaikas yra pirmūnas, tačiau draugų neturi, mokyklos gyvenime nedalyvauja, po pamokų veiklos neturi, kitų interesų neturi, tai nėra kuo džiaugtis. Galima sakyti, kad tas vaikas turi labai didelių problemų, yra labai apribotas ir perspektyvoje jam gali būti labai sudėtinga toliau ir studijuoti ir dirbti. Tėvai turėtų į tai atkreipti dėmesį ir jei patys negali jam pagelbėti, tai jie turėtų nedelsdami ieškoti pagalbos kitur.“
Negabių – nėra
Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, kiek gi yra tikrai labai gabių vaikų, nes skiriasi ir skaičiavimo metodikos, ir paties gabumo apibrėžimas. Visgi teigiama, kad itin gabių tik, tarkim, tiksliesiems ir visai negabių humanitariniams mokslams, arba atvirkščiai, vaikų yra labai mažai – vos 1-2 procentai. Šiek tiek daugiau vaikų, apie 5-7 procentus, yra labai gabūs abiejose šiose srityse.
Kiek daugiau nei kas dešimtas yra gabesnis vienoje kurioje srityje, tarkim, tiksliuosiuose moksluose, tačiau jam pakankamai lengvai, gerai seksis ir kitur. Specialistai teigia, kad maždaug 80 procentų gabumų yra perkeliami į kitas sritis – jei jau gabus, tai geriau nei vidutiniškai seksis visi mokslai. Tačiau dėl vieno sutariama vieningai - iš esmės kiekvienas žmogus gimsta turėdamas kažkokių išskirtinių gebėjimų, tik ne visuomet pavyksta tuos gebėjimus atrasti bei tinkamai išlavinti.
