Leonardą pamilusius televizijos žiūrovus nuraminsime – iš ekrano jis dingo neilgam. Populiarios laidos „Myli nemyli“ nuo rudens nebeišvysime, tačiau bręsta naujas projektas, kuriame Leo žada dalyvauti.
„Pataikėte labai svarbiu gyvenimo momentu, dabar turiu apsispręsti ir esu labai įsitempęs, bet to, vėl įklimpau į remontus“, – prisipažįsta aktorius.
Iš sutartos pusantros valandos mūsų pokalbiui nubyra tik keliolika minučių. Leonardui pakaitomis skambina televizijos prodiuseriai ir butą remontuojantis meistras Marijanas, klausiantis: iš pradžių dažyti arką, kur kabės paveikslas, ar sieną. Su televizininkais vyksta karštos diskusijos. L. Pobedonoscevas spirga, negali susikaupti, tačiau paslapčių, susijusių su nauju darbu, neišduoda.
Su Livija skristų į kosmosą
- LNK laida, kurioje berniukai ir mergaitės rinkosi sau porą, baigėsi, tačiau sakai, kad iš televizijos nedingai?
- Nedingau. Gavau porą pasiūlymų, antrąjį kaip tik svarstau ir jau esu į tą darbą įsitraukęs. O kad „Myli nemyli“ išėjo atostogų – labai gaila, laida lyg ir populiari buvo. Viena gerai, kad paaiškėjus, jog Livija Gradauskienė laukiasi, man neįpiršo kitos vedėjos.
- Tu prie jos prisirišai?
- Taip, tapau nuo jos priklausomas (juokiasi). O jei rimtai, per trejus laidos gyvavimo metus mes nė karto nesusipykome, net balso nepakėlėme, nebuvo net menkiausio ginčo. Pirmas televizinis bandymas nebuvo toks sklandus. Astos Stašaitytės vedamoje laidoje turėjau kulinarinę rubrikėlę, tačiau jaučiausi lyg nesavame kailyje, buvau savimi nepatenkintas ir po kelių mėnesių išėjau. O štai laidoje su Livija jaučiausi labai gerai, gerai jaučiausi ir kartu vesdamas renginius.
Su ja galėčiau skristi į kosmosą, eiti į žvalgybą. Tikiu, kad jei atsitiktų nelaimė, ji man padėtų. Ir aš jei padėčiau. Tikiuosi, ateityje vėl kartu vesime kokią nors laidą. Šeimomis susitinkame labai retai, bet esame „podružkės“: susiskambiname, kaip tik šiandien žadėjau aplankyti neseniai gimusį jos sūnelį.
- Paminėjai renginius, galbūt kartu su Livija vedėte vestuves?
- Toks pasiūlymas buvo, tačiau vestuves teko vesti vienam. Livija kategoriškai atsisakė.
Sunki vestuvių linksmintojo duona
- Spaudoje buvai „išreklamuotas“ kaip vestuvių vedėjas. Ar didelė tavo patirtis?
- Renginių vedėjo patirtis didelė, o vestuvių linksmintojo – kol kas maža. Vedžiau tik vienas vestuves, nors pasiūlymų buvo daugiau. Tačiau viena pora išsiskyrė iki vestuvių, kitai dar kažkas atsitiko.
- Linksminai vestuvėse, kurioje svečių nepažinojai. Papasakok, kaip sekėsi?
- Puikiai. Visi liko labai patenkinti. Vestuvės buvo tradicinės, su rūtų vainikėlio deginimu, puokštės metimu per petį, tik be piršlio korimo. Prieš tai išsiklausinėjau apie vestuvėse dalyvausiančius žmones, kas kam giminė ir t.t. O kai viskas baigėsi, atrodė, kad esame pažįstami šimtą metų. Atidaviau visą širdį ir buvau ten kaip savas. Manau, kad taip ir turi būti.
- Pats nei dainuoji, nei „jonika“ groji. Kuo pavergei vestuvininkus?
- Pasitelkiau savo žavesį (šypsosi).
Tik įsijauti – ir reikia atsiveikinti
- Ar galėtumei tokį darbą dirbti nuolat?
- Tikrai ne. Darbas labai sunkus. Visą informaciją apie svečius reikia žaibiškai susiurbti į save, ją „suvirškinti“, turi orientuotis situacijoje, stengtis, kad visiems būtų linksma, niekas neliktų pamirštas ir neliūdėtų įlindęs į kamputį. Daug kas iš mano kolegų renginius mielai veda, tačiau dirbti vestuvėse atsisako.
- O kas vestuvėse sunkiausia?
- Nuo tokio darbo gali atbaidyti nevaldoma girta publika, su kuria reikia „cackintis“ ir iki vidurnakčio, ir po jo. Žmonės, kurie iš vestuvių vedimo duoną valgo, galbūt ir pripratę prie visko. O naujokams sunku.
„Miksas“ visam gyvenimui
- Ar į savo vestuves kviestum linkmintoją?
- Tokį kaip aš? Nežinau. Bet turiu pačių geriausių vestuvių pasaulyje pavyzdį. Preš aštuonerius metu, kai dar buvau studentas, Telšiuose tuokėsi draugų pora. Dvi dienas su pertrauka miegui svečius linksmino du muzikantai su „jonikomis“. Vyrukai neleido nė akimirksniui atsipūsti, pakėlė visus šokiams, žaidimams, net ir nemokančius įkalbėjo dainuoti.
Nebuvo nė vieno, kurio nepavyko pralinksminti. Ir viską jie darė labai apsukriai, su humoru. Prisidūkau kaip niekad gyvenime. Iš tų vestuvių išvažiavau su ašaromis.
Atvažiavau pažinodamas tik jaunavedžius, o muzikantų dėka susikūkavome su visu pulku iki šiol svetimų žmonių. Neatsimenu tų muzikantų pavardžių, tačiau tokių vestuvių labai norėčiau. Manau, kad vestuvėse turi būti ir linksmų, ir liūdnų akimirkų. Toks emocinis „miksas“, kuris įsimintų visam gyvenimui.
- Ar su savo drauge jau esate numatę, kada artimiesiems surengsite tą emocinį „miksą“?
- Visiems, kas to klausia, atsakau, kad gyvenimas be štampo mūsų su Ieva neslegia.
- Jei dar kartą pakvies, eisi vesti vestuvių?
- Eisiu. Bet galvoju, kad dviese vesti vestuves būtų šimtą kartų lengviau.
Kankinkit – neišduosiu
- Dabar Ieva su dukrele gyvena pas tavo mamą, ar bute Užupyje – vėl remontas?
- Vėl (atsidūsta). Ir toks įdomus sutapimas, remontavau tą butą, kai mažylė gimė, dabar vėl, kai ją krikštijome. Ir vėl jos – pas mamą, aš – dulkėse Užupyje. Prižiūriu remontą, kai ką ir pats darau: lakuoju grindis, šlifuoju senų plytų sienas. O paskui bėgu į Mažąjį teatrą, kur kartu su labai galingu režisieriumi iš Švedijos repetuojame Williamo Shakespeare‘o „Audrą“. Rugsėjo 15 dieną – jau premjera. Laiko nedaug, o darbo…
- Gyveni be atostogų?
- Jaučiu, kad vasara taip ir prabėgs. Teatras, remontas, renginių vedimas, reklamų garsinimas, uždarbėliai uždarbėliai. Šiemet dar nesimaudžiau ežere, nes sirgau plaučių uždegimu. O dabar nėra kada. Tiesa, su vyriška kompanija buvau kelias dienas Lenkijoje, „Red Hot Chili Peppers“ koncerte ir Zakopanės kalnuose.
- O naujoje televizijos laidoje vėl gavai linksmintojo vaidmenį?
- Ne. Tai visai kas kita. Ar pasirašysiu sutartį, paaiškės šiomis dienomis. Iki tol nieko nepasakosiu. O jei kalbėsime apie „pajaco“ vaidmenį – jis man priimtinas. Vesti politinių diskusijų laidos manęs niekas ir nekviestų – ne mano amplua. Aš nesu rimtas. Ir niekada toks nebūsiu, net jei prodiuseriai verstų. Į gyvenimą žiūriu su humoru ir viską darau iš širdies. Banalu ir paprasta, ar ne?