Greičio technologija
Kiekvieną „Formulės-1“ automobilį techninės pagalbos zonoje aptarnauja apie 20 mechanikų. Jie, atsižvelgiant į komandos pasirinktą taktiką, po vieną, du ar tris kartus keičia padangas, pila degalus ir atlieka skubius remonto darbus, jeigu to prireikia.
Daugiausia dirbama poromis: po du prie kiekvieno rato (vienas atsuka ir prisuka ratą laikantį varžtą, kitas nuima ir uždeda patį ratą), du pila degalus (dar du laukia pasirengę juos pakeisti, jeigu staiga sugestų degalų pylimo įranga), du šoka valyti nuo trasoje „pasigautų“ šiukšlių aušinimo angas, du pakelia ir nuleidžia automobilį, vienas laukia su starteriu (tuo atveju, jeigu užgestų bolido variklis) ir vienas duoda ženklą vairuotojui, kur sustoti ir kada galima išvažiuoti. Dar keli mechanikai budi, jeigu tektų reguliuoti bolido sparną, pakeisti automobilio nosį ir pan.
Šie „Grand Prix“ savaitgalio epizodai mechanikams yra bene trumpiausi, tačiau reikalaujantys daugiausia atsakomybės. Prižiūrėtojai valandų valandas rengia bolidus treniruotėms, kvalifikacinėms varžyboms ir lenktynėms, tačiau per pastarąsias daugiausia laiko prarasti arba laimėti galima būtent sustojus boksuose. Dėl to iš mechanikų reikalaujama žaibiškos reakcijos, tikslių judesių ir greito darbo. Tai pasiekiama nuolat treniruojantis.
„Kiekvienam mechanikui praktika labai svarbi – sustojimas boksuose turi vykti tarsi automatiškai. Kai bolidas įvažiuoja į techninės pagalbos zoną, nė vienas iš komandos narių neturi svarstyti, ką jam reikės daryti. Turi užmiršti viską pasaulyje, pasitikėti savimi ir susitelkti į darbą. Mes nuolat tobuliname įgūdžius. Po kiekvienos treniruotės surašome visų mechanikų rezultatus ir pakabiname juos ant sienų. Tai skatina sveiką konkurenciją – vaikinai pasižiūri, ima svarstyti, kodėl, pavyzdžiui, keitė ratą ilgiau už kolegą, dalijasi patirtimi ir taip visi tobulėjame“, – sakė „Toyota“ mechanikų komandai vadovaujantis Gerard'as Lecoqas.
Istorinė reforma
Sustojimų techninės pagalbos zonoje įtaka rezultatui „Formulės-1“ varžybose itin išaugo nuo 1994 m., kai Tarptautinė automobilių federacija (FIA) radikaliai pakeitė bolidų techninius reikalavimus ir leido pildyti degalų atsargas per lenktynes.
Taip buvo atverstas naujas „Grand Prix“ puslapis, kuriame bene didžiausias vaidmuo teko ekipų strategams – lenkimai trasoje tapo reti (tiesa, pastaraisiais metais padėtis po truputį keičiasi), daugiausia dėl pozicijų kaunamasi priimant taktinius sprendimus. Žinoma, sėkmė per lenktynes priklauso nuo darnaus visų komandos grandžių darbo.
Dėl minėto FIA sprendimo išaugo ir sustojimo techninės pagalbos zonoje laikas. Iki 1994-ųjų mechanikai vidutiniškai pakeisdavo padangas per 6–7 sekundes (4 sekundžių rekordas priklauso „McLaren“ atstovams). Vėliau, kai tekdavo papildyti ir degalų atsargas, bolido aptarnavimo laikas vidutiniškai išaugo iki 10 sekundžių.
F-1 iešmininkas
Vienas svarbiausių mechanikų komandos narių – vadinamasis žmogus su „ledinuku“ (ant ilgos lazdos uždėtas stačiakampis arba apvalus ženklas, dažniausiai su užrašais ant skirtingų pusių STOP ir GO). Jis nurodo lenktynininkui, kur reikia sustoti, stebi kolegas ir jiems atlikus darbus, išleidžia vairuotoją atgal į trasą. Šiam mechanikui tenka ypač didelė atsakomybė – akimirką uždelsęs jis rizikuoja, kad lenktynininkas praras brangias sekundes, o išleisdamas per anksti – galimomis komandos draugų traumomis ir sugadinta technika. Jis taip pat turi stebėti, ar greitąja techninės pagalbos zonos juosta nevažiuoja kitas lenktynininkas, kad neįvyktų avarija.
Daugelis „Formulės-1“ gerbėjų įsiminė 2000-ųjų Ispanijos etapą, kai „Ferrari“ žmogus su „ledinuku“ per anksti leido Michaeliui Schumacheriui išvažiuoti iš boksų ir šis partrenkė degalus tebepylusį mechaniką Nigelą Stepney. Vairuotojas reagavo, kaip būtų pasielgęs ir bet kuris kitas lenktynininkas – jis pamatė ženklą važiuoti ir nuspaudė akceleratorių.
Beje, N.Stepney „Ferrari“ komandoje sėkmingai pakilo karjeros laiptais ir nuo šių metų vasario buvo atsakingas už kokybės tobulinimą, tačiau įsivėlė į skandalingą "Ferrari" ir "McLaren" šnipinėjimo istoriją.
„Toyota“ komandoje „ledinuko žmogaus“ pareigas eina Jensas Luy.
„Kai bolidas visais keturiais ratais nuleidžiamas ant žemės, kolegos iškelia į viršų rankas, rodydami, kad su užduotimis susitvarkė. Kelias dešimtąsias sekundės dalis apžiūriu, ar nekilo kam nors problemų ir susitelkiu į degalus pilantį mechaniką. Kai tik jis atjungia žarną, apsuku „ledinuką“ su ženklu „GO“, – pasakojo J.Luy.
Smulkmenų lenktynėse nebūna
Saugodamiesi nuo nelaimingų atsitikimų mechanikai dėvi ugniai atsparius kombinezonus, specialius apatinius, kojines, mūvi šalmus, avi nedegamais batais. Savo išvaizda, ypač pilantieji degalus, jie labiau primena „Žvaigždžių karų“ personažus nei automobilių sporto varžybų dalyvius. Tačiau šios priemonės jau ne kartą pasiteisino, o atsargumo „Grand Prix“ pasaulyje per mažai nebūna.
Tuo įsitikino ir vienas „Toyota“ mechanikų, pilančių į bolidus degalus, – Markusas Burgeris. Ant jo ir kolegos pečių kiekvieną kartą boksuose gula 70 kg sverianti degalų žarna, kuria 12 litrų per sekunde greičiu į degalų baką pumpuojamas itin degus benzinas.
„Mes dar pylėme benziną, kai automobilis pradėjo važiuoti. Žarna iššoko, į visas puses pradėjo trykšti benzinas. Kai jis pateko ant įkaitusių išmetimo vamzdžių, bolidą akimirksniu apsivijo liepsnos liežuviai“, – įvykį prisiminė M.Burgeris.
Vienas iš šiurpiausių panašaus pobūdžio incidentų įvyko 1994-aisiais Vokietijos „Grand Prix“ Hokenhaime metu – tada boksuose užsiliepsnojo olando Joso Verstapeno „Benetton“ bolidas. Nors vaizdas buvo gąsdinantis, niekas rimčiau nenukentėjo.
Po ilgų ir įtemptų „Grand Prix“ savaitgalių F-1 mechanikai negauna daug laiko pailsėti – jų laukia nauji darbai ir meistriškumo tobulinimo treniruotės.
