Tai dažniausiai atsitinka toms motinoms, kurios:
Ilgai negalėjo pastoti;
Darėsi traumuojančius abortus, dėl kurių jaučiasi kaltos;
Vaiką nešiojo, gimdė ir augino su nuolatine baime jį prarasti;
Neturi pakankamo emocinio kontakto su vyru ir draugėmis.
Visa tai sukuria suprantamą baimę prarasti vaiką. Tai reiškia - likti emocinėje vienatvėje, kuri yra vienas iš sunkiausių gyvenimo išbandymų. Žinoma, ši vienatvė gali būti ir gyvenant su vyru, kuomet kartu gyvena dvi vienatvės (kas yra ypač nelengva). Taigi, tokiai mamai vaikas tampa labai reikšmingu, ir tam, kad jis liktų mamai pakankama nerimo kompensacija ir saugumo garantija, jį reikia perdėtai globoti.
Tai pasireiškia tuo, kad mama:
Nuolat kviečiasi į namus pediatrę, nors vaikas tiesiog peršalo;
Nuolat skaito medicinines enciklopedijas, nors praktinės naudos tai neduoda;
Nuolat lankosi Interneto svetainėse, skirtose mamoms, nors ten atranda tokias pat nerimastingas mamas;
Labai bijo ką nors griežčiau pasakyti vaikui, meilinasi jam, įsiteikinėja ir tenkina jo menkiausius įgeidžius.
Vaikui paūgėjus nieko iš jo nereikalauja, tačiau iš savęs leidžia vaikui reikalauti visko!
Kaip bebūtų keista, tokia taktika anaiptol negarantuoja mamai nei nuolatinio vaiko saugumo, nei jo ištikimybės, nei apskritai ko nors gero. Atvirkščiai, vaikas perserga jam priklausančiomis ligomis, pakeliui įgyja vieną kitą baimę ar kokią nors neurozę, o be to, būna alergiškas. Jis mokosi pagal savo sugebėjimus ir pamažu tampa panašiu į savo tėvus. Kas, žinoma, tik sustiprina nerimastingos mamos nerimastingumą, jei ji nepastebi jame savo pliusų, pranašumų ir sugebėjimų. O jei vaikas ir nelabai serga, tai jis ima riksmu, kaprizais ir isterijos priepuoliais vesti mamą iš proto.
Jis ne tik nelieka mamai dėkingas, bet tarsi jos nekenčia. “Jis nori dėmesio”,- pastebi išmintinga draugė , vyras ar močiutė. Ir ši pastaba labiausiai siutina – ko jau ko, o dėmesio vaikas gauna daugiau, nei reikia. “Jis tavimi manipuliuoja”,- pastebi psichologinių žinių minimumą turinti pažįstama. Na, gerai, manipuliuoja, tai ką dabar daryti? Mušti jį?“ „Jis išreiškia savo nesaugumą ir vidinę agresiją”,- pastebi pradedanti psichologė. Taip... O nesaugus jis, tikriausiai, dėl mano kaltės - tokia mamos išvada... Gal mamai imti atgailauti? Bet juk ji ir be to jaučiasi kalta. Visi šie požiūriai gali būti teisingi, kaip ir kitoks požiūris.
Jei vaikas veda jus iš proto, tai ir eikite iš proto.Vaikas žino, kur jus vesti.
Reikalas tas, kad protas, kuris funkcionuoja baimės pagrindu, dažniausiai nepaiso mamos poreikių, emocijų, gyvenimiškos intuicijos ir tikėjimo.
Jei mama vaiko perdėtai neglobotų, o globotų saikingai, ją, ko gero, nuramintų pats gyvenimas:
Persirgęs vaikiškomis ligomis vaikas pasveiktų;
Pabuvęs blogos nuotaikos vaikas pavargtų ir aprimtų;
Paniurzgęs dėl neįdomios pareigos vaikas ją vis dėlto atliktų;
Pamatęs, kad mamos nervai irgi turi ribas, vaikas kai ko pasimokytų.
Todėl mamai labai naudinga iš proto teritorijos pereiti į sąmoningos beprotystės teritoriją. O kas tai per žvėris toks - sąmoninga beprotystė?
Tai - leisti sau urgzti, riaumoti ir netgi rypuoti garsiai per visą butą : “O, velnias! Aš jau nebeturiu jėgų visa tai pakelti! Aš irgi noriu miego, poilsio ir kelionės su vyru į Kanarus! Kada gi baigsis ta prakeikta motinystė?”
Tai - įsikąsti dantimis į susuktą rankšluostį ir paniurgzti.
Tai - pasakyti vyrui: „Aš išeinu - pažiūrėk vaiką” - ir išbėgti vakare pas draugę.
Tai – apsimuturiuoti galvą rankšluosčiu ir pasakius „Aš sergu” – užsiplikyti sau imbiero arbatos ir nueiti trims paroms į lovą su knygomis. „Mamytė serga”- turi būti pasakyti vaikui.
Vaikas kaip mat nustebs. Jis to nesitikėjo. Jis manė, kad tik jis gali eiti iš proto. Vaikas gauna iš mamos vieną iš svarbiausių - tikėjimo pamoką. Nes tik tikinti vaiku, ateitimi ir gyvenimu mama gali sau leisti kuriam laikui išprotėti, susirgti ir laikinai sumažinti savo globą.
O tas, kas tiki gyvenimu, tas gyvenimą ir myli. Ir gyvenimas už tai atsidėkoja. Pavyzdžiui, gydo nuo vienatvės.
