Apie vaikus pradėjau svajoti, vos sulaukęs trylikos! – nustebina Jurijus. – Gimus Agnei, nebambėdamas skalbiau jos palutes. Man buities darbai – ne naujiena, mat esu internato vaikas. Juk kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija – aut. past.), gyvenau bendrabutyje. Iki šiol namuose ir langus plaunu, ir grindis...
Pamenu, tai ypač žavėjo mano šviesios atminties uošvę! Jaunystėje net mezgiau. Su savo klasioku drauge nerdavome vąšeliu... Veikiausiai tai buvo namų, mamos ilgesys. Visi berniukai yra mamyčiukai – matau pagal savo sūnų. Bet savo Agnę auklėjau labai griežtai. Nors labai jaunas dukros susilaukiau... Buvau dvidešimt dvejų. Prisimenu, prieš gimdymą labiausiai jaudinausi dėl žmonos sveikatos, nes jai pakilo spaudimas. Man buvo taip baisu! Apie vaiką negalvojau, atrodė, kas jam gali pakenkti? Tikrieji tėviški jausmai prabudo turbūt po metų.“
Ar ilgai mąstysite, jei paklausiu, kurią dieną švenčiate Agnės Smoriginaitės gimtadienį?
Gegužės 22-ąją (kaip mat išpoškina)! Agnė gimė 1979-aisiais.
Dukra labai didžiavausi. Visur drauge vedžiojausi, Operos ir baleto teatre kovojau dėl jos vaidmenų. Mat trejų tesulaukusi išėjo į sceną. Aišku, man tai buvo velniškai malonu. Deja, žiūrėdamas į savo dukrą, supratau, kad ji, kaip šokėja, visai neturi ateities. Keltis, skeletas, žingsnis – viskas ne taip... Ar manęs tai nenuvylė? Ne, bet ją – taip. Kai dar buvo maža, leidau suprasti, kad šioje srityje nieko per daug nesitikėtų. Mačiau, kad labai užsirovė, be teatro negali gyventi.
Sūnus Julius, dar visai mažas žiogas, supykęs ant sesers būdavo kad užriks: „Eik iš čia, pas tave podjomo nėra!“ Suprask, nėra kelties... Mačiau kai kurių kolegių kartų nusivylimą. Lietuva nėra baleto lopšys, tad kartais konkursas į choreografijos specialybę būna ne toks jau didelis. Atvažiuoja vidutinių gabumų mergaitė iš provincijos, įstoja, paskui tik kankinasi. Dukrą norėjau apsaugoti nuo tokio likimo. Gal ji ir pyko... Bet jūs neįsivaizduojate, kaip kartais žmones sutraumuoja menai...
Kaip Jus pakeitė dukros atsiradimas?
Žinote, aš nesuvyriškėjau. Suaugusiu taip ir netapau. Profesiškai esu subrendęs, bet gyvenime... Tiesa, mano mąstymas – vyriškas, esu valdingas. Tačiau iki keturiasdešimties buvau skystokas. Vis palūždavau. Pamenu, kai gimė sūnus, visi pradėjo kaip išprotėję aplink jį lakstyti. Tada pagalvojau, kad reikėtų susirūpinti, jog dukra nesijaustų blogai. Vėliau atėjo Agnės paauglystė – kraštutinumų metas. Buvo susidėjusi su skustagalviais, suprask, pankavo. Kartą su žmona einame pro Sereikiškių parką, žiūrime, sėdi mūsų dukrelė su kompanija, cigaretę traukia... Sakau žmonai: „Nieko jai dabar nesakykime, nežeminkime...“ Vėliau Agnė man aiškino, esą jos draugai nėra blogi, jų tik nesupranta visuomenė. Bet kai vienas jų mirė nuo narkotikų ar alkoholio, ji susimąstė. Keisčiausia, kad, nors ir draugavo su tais tipeliais, neperėmė jų filosofijos. Matyt, tie žmonės jai buvo įdomūs tarsi teatro personažai... Neužsikrėtė jų pesimizmu, cinizmu.
Nebuvo pagundos tiesiog duoti į kailį?
Tada – ne, užtat gavo vėliau! Jau buvo septyniolikos. Dirbo boutique’e. Atlyginimas geras... Prasidėjo baliuškės. Atsirado nauja kompanija. Agnė – labai geros dūšios. Tai – didžiausias jos pliusas, bet kartais – minusas. Nes atsiranda žmonių, kurie iš to gerumo nori gyventi. Esu tikras, kad taip ir būdavo, nes ji tų pinigų paskui neturėdavo. Tie jos draugai aktoriukai buvo studentai – ji, matyt, maitindavo juos. Šie mielai naudojosi jos gerumu. Negalėjau to nepastebėti. Ėjau iš proto. Būdavo, atsikeliu trečią ryto ir einu jos ieškoti į vieną populiarų klubą senamiestyje...
Nueinu, žiūriu, visi jau išsivaikščioję, tik Agnės chebra tebešoka. Stoviu. Žiūriu. Matau, vienas nuslenka pasieniu, kitas... Ir ji jau viena toje aikštelėje duodasi. O aš stoviu rankas sukryžiavęs ir akimis ją ganau... Pastebėjusi mano žvilgsnį, sutrinka. Sakau, dukra, einam namo. Parsivedžiau ir pradėjau visas net drebėti iš pykčio! Susistumdėme. Sakau: „Nesuprantu, kodėl taip kvailai elgiesi. Juk tave melžia, elementariausiai melžia! Aš gi matau, kas aplink tave trinasi.“
Dabar tie jos draugeliai žinomi aktoriai. Pavardžių nenoriu minėti vien iš pagarbos dukrai. Jie patys, jei skaitys šį straipsnį, supras. Vienas jų vėliau šoko mano trupėje... Nebandžiau atsiskaityti? Žinojau, – jei taip darysiu, pirmiausia bus skaudu Agnei. Todėl negalėjau su juo blogai elgtis. Tik po daugelio metų ji, tikiuosi, suprato, kad tai nebuvo tikri draugai. Nes tikrieji būna su tavimi ne todėl, kad turi pinigų.
Tad kaip liūtas gindavote savo dukrą?
Kaip Jeanne d’Arc, kaip Orleano mergelė! Bet džiaugiuosi, kad Agnė paveldėjo mano charakterį, tad labai ilgai bus jauna. Dabar jai – 28-eri, bet atrodo jaunesnė. Nors nėra be galo kūdutė... Buvo toks periodas, kai užsimanė būti labai liesa. Sakau, tu išprotėjai – įvertink savo kūno faktūrą! Bet ji vienu metu buvo tapusi tikru pagaliuku.
Šokėjui kūnas – instrumentas, jį puoselėti – vienas svarbiausių ritualų. Kaip įstengėte rasti moralinių jėgų nedaryti spaudimo dukrai?
Mačiau, kaip dažnai mano kolegės perspaudžia su tomis dietomis. Žinote, labai svarbu įvertinti savo kūno sudėjimą. Negali prieš jį eiti, gali tik truputėlį palaikyti formą. Kad neišplauktų linijos, kad būtų talija, kad nekabėtų mėsos... Bet kai moteris išdžiūna – siaubas. Ir šokėjoms tai labai kenkia, judesys tampa sausas. Veide atsiranda įtampa. Reikia taip lieknėti, kad į tave būtų malonu žiūrėti. Tad ir Agnę kartais erzinu: „Tu mano storulka...“ Ji tik atsisuka į mane akis išplėtusi...
Dukra panaši į mano mamą, Kauno muzikinio teatro baleriną Valentiną Lisauskaitę. Tų laikų baleto estetika buvo visai kitokia. Nereikėjo tokių pagalių kaip dabar! Su Agne visada labai atvirai apie viską pasikalbėdavome. Niekada nebuvome tik dukra ir tėvas; mes – bičiuliai, sąmokslininkai. Kartais jos pažįstami pamatydavo mus drauge, ir pasklisdavo kalbos: Agnė su kažkokiu seniu susidėjo. Visur vaikščiodavome kaip draugai, tad niekam nė į galvą neateidavo, kad esu jos tėvas.
Kartą Klaipėdoje stačiau spektaklį ir peršalau. Kaip Agnė mane slaugė! Tris dienas nesitraukė nė žingsnio. Tada supratau, kad ji mane labai labai myli. Bet, tiesa, buvo toks laikotarpis, kai ji, man vos priartėjus, kaip mat susinervindavo. Gal todėl, kad esame du visiškai vienodi individai, vos prisiliečiame vienas prie kito, ir ima blykčioti žiežirbos? Esame pernelyg panašūs? Žiūriu į dukrą – matau save. Gal ji – taip pat? Agnė irgi tokia sarkastiška kaip aš.
Įsivaizduoju Jūsų dialogus... Prieš juos turbūt nublanksta net pasišaudymai su Vyteniu Pauliukaičiu?
O, Agnė turi humoro jausmą! Dabar kalbame jau švelniau. Nes daugiausia bendraujame skype‘u ar telefonu – ji gyvena Frankfurte. Esu girdėjęs, kartais taip būna – labiausiai myli savo tėvą ar motiną per atstumą. Tada viskas gražu. Bet tik pamatome vienas kitą, tik pabūname drauge vieną dieną... Taip ir sakydavau jai: „Na, Agne, atvažiuoju pas tave, reikia truputį pasimušti...“
Tačiau jau šis tas pasikeitė – supratau, kad mano dukra jau suaugusi. Ir galiu tik mylėti ją... Nebegaliu nurodinėti, nes šalia stovi jos vyras Kęstutis. Ji valdo jį baisiai – košmaras! Rado žmogų, kuris priima tas jos savybes, kurių aš neįstengiu. Jis tik ramiai pabamba, o aš jo vietoje jau būčiau susierzinęs. Jie dar oficialiai nesusituokę, bet Agnė jau vaikšto su briliantiniu sužadėtuvių žiedu.
Kas nutiko, kad Jūsų dukra išvyko iš Lietuvos?
Nieko bloga! Čia ji dirbo žinomo verslininko Mariaus Gelažniko parduotuvėje. Jis – šiltas žmogus, geras darbdavys. Nuoširdžiai bendraudavo su savo darbuotojais, neretai pakviesdavo juos vakarienės. Vieno kalėdinio vakarėlio metu Agnė ir susipažino su Kęstučiu Rimkumi. Jis dirba Frankfurte, aukštosios mados srityje. Labai greitai nuo jų pažinties ten išvyko ir Agnė. Meilė trenkė kaip žaibas?
Bent man ta jos meilė tikrai trenkė – ištiko šokas. Reagavau baisiai. Kaip tada savo būsimo žento nekenčiau! Tada Kęstutis nesuprato, kad negalima taip iš peties kirsti. Pirmiausia reikėjo atvažiuoti pas mus, Agnės tėvus, ir pasikalbėti. Bet jie sprendimą apsigyventi drauge priėmė be mūsų. Agnė tik paklausė: „Tu manimi pasitiki? Vadinasi, viskas.“ O aš... Pasitikėti tai pasitikiu, bet iš kur galiu žinoti, kaip ten yra iš tikrųjų? Juk tos panos kartais tokios duros!
Kai pagaliau sutikote žentą akis į akį, vis dėlto susilaikėte, nekibote į atlapus?
Ką čia kibsi! Juk aš – ne iš darbininkų kvartalo... (Nors, rimtai kalbant, kaip tik iš ten – iš Kauno Šančių, – nusijuokia.) Kai susipažinome, jis man labai patiko. Pamačiau, kad tai geras, mielas žmogus. Toks didelis, stambus Tauragės žemaitis. Kaip meškinas – o Agnė coliukė. Juokais buldogu jį vadinu... Labai tvarkingas, labai švarus – marškinukai tik švyti, visas kvepia...
Civilizuotas vyriškis. Mano paties kopija! Irgi plauna grindis... Taip viską iššveičia, kaip nė viena moteris nesugebėtų. Agnė skundėsi, kad prieš vykstant atostogauti į Lietuvą labai ją prinervino, mat prieš kelionę pradėjo tvarkyti kambarius. Esą bus malonu grįžti į švarius namus... Iš esmės ji rado savo tėvo modelį. Vėliau supratau – ir į Frankfurtą išvažiavo taip drąsiai, nes lėkė paskui mano kopiją.
Tad tarp Jūsų pagaliau – štilis?..
O, ne, visko dar pasitaiko! Jaučiu, aišku, šiokią tokią nuoskaudą, kad ji taip toli. Bet suprantu – jei grįžtų į Lietuvą, būtų sunkiau. Juk čia, jei neturi populiarios bankininko ar teisininko profesijos, nėra ir perspektyvų. Nenoriu, kad dukra jaustųsi iškritusi iš žaidimo, nereikalinga savo tėvynėje.
Agnė – apie tėtį:
„Jis – svarbiausias žmogus mano gyvenime. Šie žodžiai nėra tik skambi frazė. Man niekada nerūpėjo stereotipai, daug nesuku galvos, ką žmonės pasakys. Visada kalbu tai, ką iš tikrųjų manau. Ir dabar pasakysiu: tėtis man – pirmoje vietoje! Nors mama gal ir įsižeis. Tačiau jis visada darė man labai didelę įtaką. Daug davė, padėjo, ir tai daro iki šiol.
Prisiminimai iš vaikystės labai šviesūs ir šilti. Turbūt ne kiekvienam vaikui tenka dalyvauti teatro gyvenime. Dar visai mažytė padariau aktorės karjerą! Ji prasidėjo Viščiuko vaidmeniu spektaklyje vaikams „Daktaras Aisakauda“. O spektaklį „Amžinai gyvi“ rodėme Maskvos Didžiajame teatre. Nors tėtis paskatino išeiti į sceną, jis padėjo ir suprasti, kad man neverta gyvenimo sieti su šokiu. Taigi sužlugdė mano svajonę! Bet nejaučiu nuoskaudos, nes esu realistė. Jaučiuosi dėkinga, kad laiku nuleido ant žemės...
Jo gana ekscentriškas elgesys manęs niekada nešokiravo, nes pati mėgstu visokius kreizus, iššūkius. Stereotipas, kad jis – despotas, neteisingas. Taip, turi liežuvėlį, – bet ir aš turiu! Tik man gal kiek sunkiau su juo apsišaudyti šmaikščiomis frazėmis, nes esu moteris. Neretai viską priimu asmeniškai. Nors vėliau dažniausiai paaiškėja, kad kritika – teisinga... Ir tėtis, ir aš esame gimę Ožkos metais, gal todėl beprotiškai panašūs. Esame užsispyrę ir kiekvienas laikomės savo. Buvo periodas, kai tikrai nemažai konfliktuodavome.
Kita vertus, mano didžiųjų ieškojimų metais abu tėvai man buvo labai tolerantiški. Manau, aš savo vaikui neįstengsiu tokia būti... Dabar, kai gyvenu toli nuo namų, perkainojau vertybes. Supratau, kad artimieji – svarbiausias dalykas gyvenime. Tikrai žinau, kad tėtis mane labai myli. Labai tą meilę jaučiu. Nors jau penkeri metai gyvenu Frankfurte, nesijaučiame nutolę, nes bendrauti padeda vis tobulėjančios technologijos.
Dėl tėčio meilės gyvenime jaučiuosi saugi. Manau, tai didžiausias indėlis, kokį apskritai tėvas gali duoti vaikui. Be to, jis mane išmokė skirti dėmesio išvaizdai, visada būti pasitempusiai. Turbūt ir tai lėmė, kad šiandien dirbu aukštosios mados srityje. Dabar Vokietijoje turiu savo firmą, tarpininkauju klientams, norintiems užsisakyti drabužių iš Karlo Lagerfeldo, „Versace“, Johno Galliano, „Cerutti“ kolekcijų.
Nors esu baigusi Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), muzikos pedagogiką, dabartinis darbas man prie širdies. Tėtis įskiepijo, kad reikia ieškoti tokio darbo, kuris patiktų, būtų kaip šventė. Kai nusprendžiau išvykti iš Lietuvos, nemąsčiau, kaip tėčiui skaudu mane išleisti. Manau, jis iki šiol giliai širdyje tą nuoskaudą junta. Gal jį nors kiek guodžia, kad mano vyras į jį labai panašus?
Visiškai pasitvirtino teorija, kad dažnai merginos į gyvenimo draugus renkasi tėčio kopiją. Kęstutis – toks pat geranoriškas, nuoširdus ir lygiai kaip tėtis rėžia tiesą į akis. Ir toks pat tvarkingas kaip tėtis... Aš, kaip moteris, gal neatitikčiau statistinio vyro poreikių, buitis man tikrai nėra svarbiausia. Džiaugiuosi, kad Kęstutis mane priėmė tokią, kokia esu. Manau, yra kur kas svarbesnių dalykų už idealiai sutvarkytus namus.“
