Tuos vingius mes vadinome „bantais“: atrodo, važiuojai ilgai, o atsigręži – štai anas krantas ranka pasiekiamas...
„Gimstant mūsų planetai, pats gražiausias Žemės ir Jūros susijungimas įvyko Juodkalnijoje. Kai buvo barstomi gamtos perlai, visa jų sauja atiteko šiai žemei“, rašė lordas Byronas
Juodkalnija tik pernai atsiskyrė nuo buvusios Jugoslavijos paveldėtojos Serbijos. Gegužės 21-ąją įvykusiame referendume juodkalniečiai pritarė šalies nepriklausomybei, o birželio 3 d. jo rezultatus įteisino ir Juodkalnijos parlamentas. Tokiu būdu Juodkalnija išvengė pilietinio konflikto su Belgradu.
Juodkalnija – juodas kalnas, tamsios spalvos
Senovinis Romos laikus menantis ir dabar saugomas UNESCO Kotoro miestas mus pasitiko pliaupiančiu lietumi. Pastatę automobilį bet kur, godžiai puolame į jo gatves. Akmenine siena apsuptas senamiestis. Šv.Trifonijaus soboras, Laikrodžio bokštas, Šv. Luko bažnyčia, kunigaikščių rūmai, Napoleono teatras…
Siauros senojo miesto gatvelės, užžėlę kanalai, “sunkūs” rūmai. Kalnų uolos tarsi pakibusios virš miesto. Kaip niekur kitur – apaugęs miškais juodas bazaltas. Virš miesto į kalnus kopia gynybinė siena, kurios viršuje – mažytė bažnytėlė. Šis sienos kelias, turbūt, įveikiamas pėsčiomis, nes apšviestas. Pakeleivė Danguolė norėtų palypėti, tačiau mes tik nusijuokiame…
Ieškome kur apsinakvoti, tačiau senamiestyje esantys viešbučiai gana brangūs.
Bukletuose rašoma, kad už nakvynę galime mokėti 28 eurus, tačiau po pasivaikščiojimo per šiltą lietų randame neblogus apartmentus pas senyvą profesorę, kuri “nusileidžia” iki 50 eurų už naktį trims asmenims. Iškėlusi iš mūsų prašmatnaus kambario jaunuolį turistą iš Sankt Peterburgo, ji mus pavaišino vietine rakija…
Kalbi moteris, visą vakarą lošusi kortomis su seserimi, siūlė aplankyti už Cetinjos kalnuose esantį Ostrogo vienuolyną, kurį šv.Vasilijus įkūrė XVII amžiuje. Profesorė sakė, kad tai viena populiariausių piligrimų lankomų vietų Balkanuose. Tarsi išskaptuotas didžiulėje Ostroška Greda uoloje jau 300 metų Aukštutinis vienuolynas traukia begales turistų iš viso pasaulio. Čia galima pamatyti ir šv.Vasilijaus relikvijas bei pasigrožėti įspūdingais kalnų vaizdais, ragino šeimininkė.
Atsigulę svarstėme, iš ko kilo šalies pavadinimas. Iš tikrųjų, Montenegro - tai juodi kalnai, juodo gymio jos žmonės, tamsūs kalnų miškai ir perėjos, o ir vanduo, esant tokiam niūriam orui, iš melsvo perlo spalvos virsta į tamsią judančią masę… Tikrai – tai Juodkalnija. Ji vienoda – ar kitame senoviniame mieste Budvoje, ar senojoje sostinėje Cetinjoje, ar Baro uoste. Stebiesi, kad, kaip kalbama, Juodkalnijoje vieną iš savo vilų yra įsigijęs kino garsenybė Silvesteris Stalone…Tik mes jos nematėme.
Korčula. Pas Marco Polą…
Žinoma, gaila, kad nepažinome šios “juodos” šalies iš arčiau. Kaip ir visada kažko ilgu, grįžus iš įdomios kelionės. Šiaip ar taip kitą rytą lietus buvo aprimęs, o mes buvome įsipareigoję į Korčulos salą atvykti sutartu laiku.
Tad mūsų kelias – painiais įlankos “bantais”, kalnų keliukais (dėl įspūdingo remonto) į vieną didžiausių Kroatijos salų, iš kurios, sako, kilęs pats Marco Polo.
Kaip ir sutarta, joje būname gegužės 2-osios popietę. Ilgu iškyšuliu nusigauname į prieplauką, iš kurios keltas per pusvalandį už kokius 20 Lt perkelia į Korčulos salos to paties pavadinimo administracinį centrą (paskui patirsime, koks tai gražus senovinis miestas, tarsi Dubrovniko kopija), užsukame į Brna kurortą, bet čia neradę mūsų užsakytos Milicos apartmentų ir patogaus kranto, nutariame, kad geriausia vykti 45 km į galinį salos uostą Vela Luka, iš kurio plaukia keltai į kitus žemyno miestus.
Vėl kalnai, serpentinai, vienuogynai, alyvų giraitės… Net išskirtos agroturizmo zonos. Jaukus Adrijos jūros kampelis. Tuo labiau, kad jautiesi vienas, netrikdomas kitų turistų, vasaros šurmulio. Vela Lukos turizmo centre mums mielai rekomenduoja apsigyventi miesto gale pas italų kilmės Mario Telentą. Iš tiesų, gražus namas prie įlankos, terasa tiesiai į jūrą, patogūs apartmentai su dviem miegamaisiais, didžiuoju kambariu, virtuve… Ima nedaug – tik 50 eurų parai, ir palieka ramybėje trims dienoms. Sako, vasarą kaina išauga iki 80 eurų.
Be ilgų pasivaikščiojimų įlankos pakrante, maudynių sūriame vandenyje, vyno, alaus ir kavos miesto kavinėse dar turime malonumą susipažinti su vietos “fermeriu” Peteru, kuris parduoda ir pernykščio spaudimo alyvų aliejaus, ir rakijos, ir savo namų vyno (jo pelnas iš mūsų – 410 Lt…). Tad visai ne iš reklaminių paskatų galiu rekomenduoti apartmentus “Telenta” kiekvienam mėgstančiam laukinį ir ramų turizmą…
Pasigardžiavimas kalnais
Ateina laikas, kai pabunda namų ilgesio kirminas. Paprastai jis ima graužti, kai svetur pabūni kokias 10 dienų. Taigi, nugairinti tropinio klimato – drėgmės, tvankumos, įnirtingų vėjų ir lietaus, sūrių Adrijos bangų mūšos – sukame į Lietuvą.
Vieną rytą, apie 6 val., keltu iškeliaujame į Splitą. Kelionė netrumpa – trunka apie 3 val., kainuoja apie 120 Lt. Pajudėję nuo šio garsaus derybininkų (karo metu) miesto, atrandame neseniai pastatytą greitkelį į Zagrebą ir Rijeką. Senesniuose žemėlapiuose jo dar nėra. Pasiutusiu greičiu nuvažiavę apie 350 km, nuo Vrbovsko miesto sukame į Rijeką, Triestą. Bendrakeleivės prašymu nutariame trečią kartą aplankyti Veneciją.
Pavakare jau statome automobilį gerai saugomame garaže netoli senamiesčio (už 26 eurus per parą), paliekame jo raktelius apsaigininkams ir – į kojas. Tiesa, dar susirandame nakvynę, o tai savaitgalį ne taip lengva. Apšnerkštas viešbučio kambarėlis trims parai netoli geležinkelio stoties kainuoja 100 eurų… Vis dėl to tai – Venecija…
Miestas ant vandens turi savo aurą. Jis vienaip švyti ankstų rytą, kai gatvės kvepia rytine kava ir minkštomis bandelėmis, kitaip tvankią dieną, kai visi grūdasi ant Rialti tilto, trečiaip – kai nuo Dodžų rūmų žvelgi į vakarėjančią įlanką ir šurmuliuojančią Morkaus aikštę…
Kitos dienos popietę išvykstame iš lemtingo garažo (pamiršę krepšį su kasdieniais daiktais), išsiveržiame iš Venecijos, Mestrės ir pro Udinę keliamės į Alpes. Nakvynė ties Italijos ir Austrijos siena, kažkur netoli austriško Kotšacho, buvo nerami ir vėjuota, kad vėjas nuplėšė net viešbučio iškabą. Tačiau šeimininko vakarienė buvo “itališkai-lietuviškai” spalvinga. Pasirodo, valgėme…lietuviškas salotas, kurias savininkas Pietro veža iš Norvegijos ir Lietuvos. Už svetingą naktį mokame 38 eurus.
Kaipgi būdamas Alpėse nepasilepinsi kalnų gaiva! Nuo nedidelio Oberdrauburgo miestelio bendrakeleivės įsako kilti serpentinu į viršų, ir mūsų solidusis SAAB’as kopia iki Zvikenbergo, nuo kurio boluoja Hoštadelio viršukalnė (2680 m), driekiasi įspūdingi tarpekliai, žalios pavasario pievos, o kritūnę spaudžia deguonies trūkumas.
Už 75 eurus apsigyvename antikvariniuose svečių namuose pas Christą ir Robertą daugiau kaip 1000 m. aukštyje, pailsėję žygiuojame iki krioklių, geriame krištolinį tiesiai iš kalnų gurguliuojantį vandenį, kaitinamės pavasariškoje saulėje ir… įkvepiame dvoku persunktą orą. Mat, Alpių pievos pavasarį, kol dar neprasidėjo turizmo sezonas, trešiamos “gyvu” mėšlu.
Kai nugali namų trauka…
Taip ir prabėgo tikroji kelionės dalis. Teliko formalumas – ilgas, maždaug pusantro tūkstančio kilometrų kelias namo. Sukame link Zalcburgo, užkabiname vokiškosios Bavarijos kampą, užsipilame netikėtai brangaus (4,60 Lt/ltr) vokiško benzino ir pro Vieną (deja, pražiopsoję apvažiavimą iš dešinės sunkiai kirtome patį jos centrą), Čekijos Brno, kurio centre moteris paleidžiu apsipirkti ir kur pasipildau kuro (3,6 Lt/ltr), spaudžiame link Lenkijos sienos.
Po nakvynės pas lenkus (50 eurų), rytą apvažiuoju Krokuvą, bet nuo Radomo įsiveliu į varginantį kelio link Varšuvos remontą. Pagaliau ištrūkstame ir, vengdamas kirsti Lenkijos sostinę, dešiniaja puse tuščiais keliais pro baltarusiškus kaimelius kylu iki Bialystoko. O iš ten – jau ranka pasiekiami Augustovas, Suvalkai, Lazdijai…Dukart pasipildau benzino, bet jis Lenkijoje pabrangęs – maždaug 3,9 Lt už litrą.
Pakely atšvenčiame bendrakeleivės gimimo dieną – tiesiog automobilyje, mat, reikia skubėti, ir ne tik todėl, kad temsta, bet kad visus jau nuo Alpių persmelkusi namų trauka. Tiesa, Lietuva vėlgi pasitinka lietumi. Čia, sako namiškiai, buvo tik 6 laipsniai šilumos ir net snigo…
Bet vis dėl tai – Lietuva!
Šiais savo mėgėjiškais įspūdžiai mėginau pasiūlyti mūsų keliautojams keletą dalykų:
- nebandyti savo ir automobilio ištvermės kelionėmis per buvusias sovietines respublikas;
- nebijoti laukinio turizmo po Balkanų šalis, kurios pamažu atsitiesia po patirtų traumų;
- nevengti ekstremalių išbandymų ir nukrypimų kelyje – ar ilgose kelionėse, ar kalnuose, ar žygiuojant pėsčiomis;
- vykstant į norimą šalį, pasirinkti apie ją daugiau informacijos, užsukti į tų šalių informacijos ir turizmo centrus;
- laisviau disponuoti savo finansinėmis galimybėmis: juk tai jūsų laisvės išraiška;
Bet svarbiausia: aplankius svetimą šalį, pajusti jos savitumą, tačiau kartu ir – nesigėdinti neišvengiamo TĖVYNĖS ilgesio… Gero kelio!
